Jau daug kartų sakiau, ir dar pakartosiu, kad krizės labai gerai atskleidžia žmones. Kaip pasakytų Froidas, žmoguje tūnantis „Id“, ramybės sąlygomis užslopintas žiniomis, vertybėmis, visuomeninėmis elgsenos normomis, krizių sąlygomis veržte išsiveržia į viršų.
Platonui priskiriamas posakis „Pasakyk ką nors, noriu pamatyti tave“, krizių metu įgauna naują prasmę. Ne tik žodžiai, bet ir veiksmai ima atskleisti, koks yra žmogus.
Krizių metu pradeda ryškėti nauja – sena tendencija, patvirtinanti dėsnį, kad pasaulio vystymasis vyksta spirale: praėjus kažkiek metų, mes vėl grįžtame į tas pačias situacijas su tais pačiais, ar labai panašiais, įvykiais ir žmonių elgsenos modeliais.
Stebėdami, kas vyksta aplink, galime atkreipti dėmesį, kad žmogus kaip asmenybė, savo elgsenos modeliais niekur toli nepabėgo, pavyzdžiui, kad ir nuo Viduramžių, Pirmojo, Antrojo pasaulinių karų ar sovietinių laikų.
Taip, pakito žudymo įrankiai, komunikacijos priemonės, rūbai, transporto priemonės, gyvenamieji būstai, ir dar daug kitų dalykų. Visuomenę mes galime vadinti kapitalistine, demokratine, žinių ir informacine, tolerantiška, ar dar kažkokia, bet žmogaus elgsenos modeliai liko tokie patys.
Krizėje pamatome, kad žmonijos vystymosi spiralė mus sugrąžino į tą patį tašką. Galime kalbėti apie žodžio, saviraiškos laisvę, žmonių lyties, rasės, tautų lygybę, bet iš tikrųjų krizės nuleidžia mus ant žemės, ir parodo mums, kad esam savo elgsenoje tokie patys, kaip Viduramžiais, Pirmojo, Antrojo pasaulinių karų ar tarybiniais (sovietiniais) laikais.
Kaip ir kiekvienos krizės metu, susvyruoja ramybės sąlygomis esantys elgsenos modeliai, vertybės, iškyla nauji „autoritetai“, kurie nurodo naują tiesą. Krizės metu kelti klausimus, galvoti savo galva yra netoleruotina, netgi pavojinga.
Kaip dabar daug kas sako, negali būti jokių kitokių variantų, kaip tik arba – arba. Pats klausimo suformulavimas žodeliu „galbūt?“, „kodėl?“, jau yra pavojingas (nes gali iš karto atsidurti priešo kategorijoje) ir smerktinas. Arba tu su nauja tiesa, arba tu priešas. Nors kiek nukrypę nuo naujos tiesos (netyčia, nepagalvoję ar specialiai) yra pasmerkiami, atleidžiami iš darbo, atsiribojama nuo jų ar net siūloma fiziškai susidoroti su jais.
Krizės metu labai gera proga yra susidoroti su tais žmonėmis, kuriems tu pavydi ar jauti priešiškumą.
Pavyzdžiui, raganų medžioklės laikais, kai niekuo dėtos moterys buvo apkaltinamos raganavimu (vienaip ar kitaip jos vis tiek buvo priverčiamos prisipažinti), o jas „atkleidęs“ asmuo galėjo perimti raganos turto dalį ar net visą turtą. Uolūs „raganų” medžiotojai ieškojo nors mažiausių įtartinų moters pasakymų ar veiksmų (o jei nerasdavo, tai patys prikurdavo) ar keršydami už kažkokias nuoskaudas (pavyzdžiui, atstumtą meilę), su džiaugsmu ją priduodavo inkvizitoriams. O po to su minia džiaugsmingai stebėdavo „raganos” egzekuciją.
„Raganų“ medžioklę matėme ir sovietiniais laikais, kai buvo ieškomi taip vadinami „liaudies priešai“, ypač tai daryti buvo skatinami tų laikų komjaunuoliai. Skirtumas nuo Viduramžių buvo tas, kad „raganomis“ galėjo būti jau ne tik moterys, bet ir vyrai. Susidorojimo su „raganomis“ scenarijai buvo labai panašūs. Randi – įskundi – susidoroji.
KGB laikais nebuvo interneto ir socialinių tinklų, taigi žmonių buvo klausomasi visur – kavinėse ir restoranuose, viešbučiuose ir transporte, ugdymo įstaigose ir kitose organizacijose, ką ten organizacijose – net į įtartinų žmonių miegamuosiuose buvo įdedama pasiklausymo įranga.
Identifikavus nepataikiusį į tų laikų tiesą, buvo imamasi veiksmų ir, priklausomai nuo jo pasakytų frazių sunkumo, veiksmai galėjo apsiriboti viešu svarstymu ir pasmerkimu organizacijos „darbo kolektyvo“ (tarybinių laikų terminas) susirinkime, atsiribojimo nuo jo (netgi buvę „draugai“ atsižadėdavo ir bėgdavo nuo jo kaip nuo sergančio COVID), karjeros kelio užkirtimo iki žmogaus išvežimo į kalėjimą ir fizinio sunaikinimo.
Vyresni žmonės prisimena tokį tarybinių laikų posakį: „Partija pasakė, komjaunimas atsakė – TAIP“. Negalvoti, nekelti klausimų, bet vykdyti. Galvojantys, klausinėjantys, abejojantys „viena tiesa“, automatiškai buvo priskiriami įtartiniems, o vėliau po sekimo nemaža dalis jų tapdavo „liaudies priešais“.
Anų laikų aktyvistai, gamyklos ar kito darbo kolektyvo susirinkimuose, sienlaikraščiuose (buvo tokia priemonė), o kai kurie net radijo ar TV laidose darydavo viešą kreipimąsi į žmones, pasmerkdami „liaudies priešą“.
Pažiūrėkime pagal spiralės dėsnį, kas ir kaip vyksta dabarties krizėse.
Jų metu mes matome, kad irgi atsiranda nauji „komjaunuoliai“ (spiralės dėsnis), kurie uoliai vykdo savo misiją atrasti, pasmerkti ir, jei tik įmanoma, sunaikinti (ačiū Dievui, kol kas dar ne fiziškai) nors kiek (kartais specialiai, bet dažnu atveju net nepagalvoję) nepataikantį į naują tiesą.
Tam, kad atrastume dabartinius „liaudies priešus“, pasitelkiami socialiniai tinklai, privatūs pokalbiai ir kiti šaltiniai. Priemonės tinka visokios.
Tam, kad atrastume dabartinius „liaudies priešus“, pasitelkiami socialiniai tinklai, privatūs pokalbiai ir kiti šaltiniai. Priemonės tinka visokios.
Stebėjau, kaip buvo užsipultas Egidijus Dragūnas. Kiek pasmerkimo jis gavo iš naujų „komjaunuolių“, lenktyniavusių kas greičiau ir kiečiau jį pasmerks. Padarys viešą kreipimąsi į liaudį. O pasmerkimas juk buvo dėl to, kad žmogus įkaušęs kavinėje nusikalbėjo. Nesvarbu, kad kitą dieną jis viešai prisipažino, jog nusikalbėjo ir atsiprašė. „Neklystantys“ jau pervedė jį į priešų sąrašą. Priešui atleidimo nebus.
Bet juk mes į kavines, restoranus, barus ir naktinius klubus einame ne tam, kad kontroliuoti kiekvieną savo žodį, bet tam, kad atsipalaiduoti. Ar verta „atsipalaidavusio“ žmogaus pasakytas frazes (kad ir įrašytas), stipriai „įkaušus“ patalpintas į socialinius tinklus, priimti už gryną pinigą? O kas jį smerkia? „Nauji – seni komjaunuoliai“. Dalis iš jų pamiršę savo biografijos faktus, kuriuose galima atrasti oi kokių įdomių dalykėlių.
Radijo stotys paskelbė, kad atsisakys transliuoti SEL dainas. Tarybiniais laikais radijo stotys irgi lenktyniavo, kas pasmerks neteisingus dainininkus ar grupes ir atsiribos nuo jų kūrybos.
Buvę fanai boikotuos SEL koncertus (tikriausiai jau ir selfius ištrynė). Kažkur jau girdėta. Privačiame pokalbyje buvo išsakyta abejonė, kad SEL gali būti Kremliaus projektas. Šaunuoliai.
Mada smerkti ir pirmam parodyti, kad esi teisingos tiesos pusėje, stebina vis labiau. Vienas krepšinio portalo žurnalistas, paskelbia „viešą pareiškimą į Šarą“, susirūpinusiu veidu išdrožia savo nusistebėjimą – pasibaisėjimą Šaro nepasakytomis ar neteisingai pasakytomis frazėmis ir iš karto įgarsina tas „teisingas frazes“.
Viskas būtų nieko. Šaras autoritetas, turi daug sekėjų, ir tikrai reikia jo pozicijos. Bet juk tas žurnalistas pažįsta Šarą asmeniškai, ne kartą yra bendravęs su juo gyvai ir turi Šaro telefono numerį. Po velniais, kodėl nepaskambinti Šarui ir tiesiai su juo nepasikalbėti? Galima, bet kas tada pamatys ir įvertins „naują komjaunuolišką“ uolumą?
Žmonės, kurie gyvenime nėra nieko patys sukūrę, staiga ima reikalauti čia pat ir dabar nutraukti verslą, nes jis neteisingas.
Žmonės, kurie gyvenime nėra nieko patys sukūrę, staiga ima reikalauti čia pat ir dabar nutraukti verslą, nes jis neteisingas. Ir jokie ten „palaukite, mes paruošim ryšių nutraukimą, verslo uždarymą, ir tai atliksime pačiu artimiausiu metu, gal net poryt“, naujų „komjaunuolių“ nebeveikia. Tai turi būti padaryta čia ir dabar.
Šį krizių metu išryškintų „neteisingų“ žmonių sąrašą galima tęsti ir tęsti, o kur dar neteisingos organizacijos, tautybės…
Ką sako istorijos spiralė apie tai, kada visa tai baigsis?
O ji sako, kad baigsis tuomet, kai baigsis krizė. Tuomet „ant bangos“ iškils nauji, laiku ir teisingai pasakę, identifikavę ir pirmi viešai pasmerkę liaudies priešą, veikėjai. Jie kurs naujas grupes, dainuos teisingas dainas, gaus vesti „teisingas TV laidas“ ar vadovaujančius postus valstybinėse organizacijose… iki kitos krizės…
Tuomet, pagal spiralės dėsnį, atsiras nauji komjaunuoliai, kurie uoliai „medžios“ nepataikiusius į naują madą… Ir vėl tie, kurie pirmi identifikuos… pasmerks, bus madingi ir turės laiko pasimėgauti savo statusu iki dar vieno spiralės lanksto apsisukimo.
Labai noriu, kad mes suprastumėme, kad tik vieningi esame stiprūs. Grėsmė mūsų valstybei, kad ir ką sakytume, yra didelė. Esame emocionalios, klystančios savo elgsenoje būtybės. Pasakymas nebūtinai lygus galvojimui, o juo labiau elgsenai. Istorijos spiralėje yra daug pavyzdžių, kurie rodo, kad „teisingi sakytojai“, galvojo visai kitaip ir realioje situacijoje jų elgsena buvo priešinga žodžiams.
Galvoju, kad taip ieškodami ir atrasdami „raganas“, mes silpnėjame, nes rodome agresoriui, kad nesame vieningi, ir jie tai pradeda naudoti savo propagandoje. Suprantu, kad mes galime skirtis pagal politines pažiūras, sporto komandos palaikymą ir kt., bet kai kalbama apie mūsų valstybingumą, tikiu, kad didžia dalimi esame vieningi.
Tad neskubėkime smerkti ir nurašyti žmonių į priešus, atlaidžiau žiūrėkime vienas į kitą. Tikiu, kad atviros agresijos atveju didelė dauguma mūsų piliečių, kaip ir 1991 metais, stovėtume kartu vienoje pusėje, kurioje bus Dragūnas, Koršunovas, Tuminas ir Valinskas, Tapinas… Labai to noriu.
„Pasakyk ką nors, noriu pamatyti tave…“
