Tarp atėjusių per šventes pagarbinti buvo ir graikų. Jie priėjo prie Pilypo, kilusio iš Galilėjos miesto Betsaidos, ir paprašė: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų“. Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui. Paskui Andriejus ir Pilypas pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją praras, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas man tarnauja, tegul seka paskui mane; ir kur Aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnauja, tą pagerbs mano Tėvas. Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką Aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam Aš ir atėjau į šią valandą.“ (Jn 12, 20-27)
Jei Evangeliją pagal Joną skaitytume pirmą kartą ir nežinotume, kuo baigsis pasakojimas apie Žodį tapusį kūnu, mus turėtų labai suintriguoti slėpiningi Jėzaus žodžiai, ištarti per vestuves Kanoje: „dar neatėjo mano valanda“ (Jn 2, 4). Po to jau pats evangelistas kartoja šią mintį, pasakodamas, kad judėjai, nors ir buvo nusprendę Jėzų nužudyti, negalėjo prieš jį pakelti rankos, nes „dar nebuvo atėjusi jo valanda“ (Jn 7, 30; 8, 20). O kokia bus toji Dievo Sūnaus valanda? Tikriausiai ypač didinga ir nepakartojama. O pradėję skaityti dvyliktą skyrių galbūt manytume jau žiną atsakymą: „Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: ‘Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu, Izraelio Karaliui!’ (Jn 12, 13). Štai apie kokią valandą Jėzus kalbėjo. Tačiau ne. Dievo Sūnaus šlovė bus kitokia – kryžiaus gėdoje, skausmuose ir mirty. Tik tuomet, kai jis bus pakeltas nuo žemės, visus patrauks prie savęs (Jn 12, 32).
Izaijo pranašystė apie kenčiantį Viešpaties tarną, sužalotą dėl mūsų nusižengimų ir plakamą dėl mūsų kalčių prasideda taip: „Iš tikrųjų mano tarnui seksis, jis bus aukštai iškeltas ir didžiai išaukštintas (Iz 52, 13). O pranašystės išsipildymą girdime paties Jėzaus žodžiuose: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs” ir jų paaiškinime: „Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti“ (Jn 12, 32-33). Gali būti, kad Jonas sąmoningai pavartoja tą patį graikišką veiksmažodį hupsoō – iškelti, išaukštinti – kaip graikiškame Izaijo knygos tekste, tuo pabrėždamas, kad lauktasis Mesijo išaukštinimas vyksta visai kitaip, nei to galima buvo tikėtis. Dievas išaukštins savo Sūnų aukščiau visų (Fil 2, 9-11), bet pirma jis turi būti nuo žemės pakeltas ant kryžiaus.
Atkreipkime dėmesį į tai, jog Jėzus paskelbia, kad atėjo jo šlovės valanda iš karto po to, kai graikai prašo jo mokinių supažindinti juos su jų mokytoju. Paviršutiniškai skaitant, gali pasirodyti, kad ignoruodamas šį prašymą Jėzus neatsiliepia. Tačiau tai, ko jis moko, yra tiesus atsakymas tiems, kurie trokšta jį pamatyti: „kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus [tame tarpe ir graikus] patrauksiu prie savęs”; „jei kviečio grūdas […] numirs, jis duos gausių vaisių [ir tarp pagonių, ypač tarp jų]“. Kristus atėjo ne vien dėl išrinktųjų, bet ir dėl pasmerktųjų, juo labiau dėl jų. Išgelbėjimas pirma buvo skirtas žydams, tačiau ne jiems vieniems. Kitataučių troškulys pažinti Kristų, buvo aiškus ženklas jam pačiam, kad jo misija žemėje jau eina į pabaigą. Dievas pamilo visą pasaulį, ir tą valandą visas pasaulis nuėjo paskui jį (Jn 3, 16; 12, 19).
Bažnyčios šlovės valanda ateina ne tuomet, kai ji valdo pasaulį, o kai yra jo nekenčiama ir priima šią panieką kaip gyrių.
O mes? Ar žinome, katra dabar mūsų dvasinės kelionės valanda? Ir apskritai, kaip įsivaizduojame tikėjimo kulminaciją, savo šlovės valandą žemėje? Buvo laikas, kai maniau, kad pilnos žmonių didžiausios Lietuvos arenos, kuriose buvo skelbiama Evangelija, yra ženklas, kad išmušė Bažnyčios valanda. Tačiau šiandien man atrodo, jog dabar, kai visos arenos uždarytos ir šou verslo meistrams, ir evangelistams, esame kur kas arčiau tos valandos, apie kurią kalbėjo Kristus. Esame arčiau kryžiaus. Jau seniai laikas pamesti apgaulingus lūkesčius, esą Evangelijos triumfas – miniose, išpažįstančiose Kristų karaliumi. Bažnyčios šlovės valanda ateina ne tuomet, kai ji valdo pasaulį, o kai yra jo nekenčiama ir priima šią panieką kaip gyrių. Ne Jeruzalės šventykloje, o už miesto vartų sušvito mūsų Viešpaties šlovė. Tad ir mes išeikime pas jį, nešdami jo pažeminimą (Hbr 13, 12-13).
Taip pat ir tikinčiojo gyvenime. Kai atstumtasis susitaiko su pažeminimu, neatsako piktu už piktą, bet nepaisydamas gėdos neša savo kryžių, jis panašėja į Kristų. Bet kuri diena gali būti ta valanda, jei miršta kviečio grūdas.
Apaštalas Paulius rašo: „mirtis man pelninga“ ir „aš kasdien mirštu“ (Fil 1, 21; 1 Kor 15, 31). O mes kiek galėdami bėgame nuo mirties. Dedame visas pastangas, kad išvengtume skausmo, atskirties, pažeminimo, nesuprasdami, kad būtent būdami silpni, esame stiprūs. Ne žemiška galia, bet Kristaus malone, Dievo meile ir Šventosios Dvasios bendryste.
„Jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas.“ Ar nėra taip, kad jaučiamės vieniši tuomet, kai gyvename dėl savęs? Vienatvės jausmas visiems mums pažįstamas. Tačiau gniuždančią vienatvę įmanoma nugalėti, atsigręžiant į kitus. O atsigręžti pavyksta tik nusigręžiant nuo savęs, pradedant kreipti dėmesį į kitų poreikius.
Mirtis skausminga ir gali atrodyti beprasmė, jei netiki mirusiųjų prisikėlimu. Tačiau krikščionių tikėjimas remiasi būtent tuo, kad mirusieji kelsis. Gerosios naujienos esmė tame, kad kapas tuščias ir Kristus prisikėlė! Tačiau ne vien jis, taip pat ir mes. Teguodžia mus psalmininko žodžiai: „Kas sėja su ašaromis, tas pjaus derlių džiūgaudamas“ (Ps 126, 5).
Nėra atsitiktinio žmogaus. Kiekvienas į žemę atėjo dėl tikslo, žinomo Dievui. Esame jam reikalingi. Tokie, kokie esame. Mūsų nuodėmės Viešpaties negąsdina. Jis mirė, idant jas nuvalytų. Mūsų netobulumas – tik brendimo sąlyga. Vieni gyvena praeita valanda. Kiti – dar neatėjusia. Ramybė ateina, kai gyvename šia valanda – čia ir dabar, meile nugalėdami mirties baimę. Negailėkime savęs, suprasdami, kad stipriausias krikščionių ginklas yra meilė.
Evangelinė šio sekmadienio perikopė atskleidžia tris tikėjimo tiesas. Pirma – ji skatina ieškoti ne žmonių, o Dievo šlovės. Antra – moko, kaip nugalėti vienatvę. Galiausiai – teikia viltį, kad praradimas visuomet reiškia naujus, didesnius atradimus.
