JT Vaiko teisių konvencijos preambulėje pažymima, kad „vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir psichinį nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat atitinkamos teisinės apsaugos, tiek iki gimimo, tiek ir po jo“. Vaiko teisių konvencija nepamiršta dar negimusių vaikų.
Iš tiesų, laikotarpis iki gimimo žymi intensyviausią, o kartu ir pažeidžiamiausią žmogaus raidos etapą, kuomet galima padaryti žalą vėlesnei sveikatai arba atvirkščiai, pakreipti raidą teigiama linkme. Tad kuo ypatingas šis laikotarpis, ar galime kalbėti apie vaiko iki gimimo gebėjimus, elgesį, ryšį su tėvais ir kokią įtaką tai gali turėti vėlesniam gyvenimui?
Daugiau nei prieš maždaug 60 metų vaisiaus elgesys, pojūčiai, gebėjimai, ryšio su tėvais formavimosi galimybės buvo toli gražu nepažinta tema. Maždaug iki 1960 m. buvo priimta manyti, kad naujagimiai patiria tik šnypščiančią ir ūžiančią miglą, jie buvo laikomi „tabula rasa“ – tuščia lenta, į kurią tik po gimimo patirtis pradeda įrašinėti žmogaus istoriją.
Bendra vyraujanti nuomonė tarp specialistų tuo metu buvo tokia, kad naujagimiai negali girdėti ir matyti. Tad ką jau kalbėti apie vaiką iki gimimo. Reikia pasidžiaugti, kad šie mitai jau beviltiškai paseno, o medicinos technologijos, leidusios stebėti raidą ir elgesį iki gimimo atskleidė naujas žinias bei padėjo atversti naują gyvenimo iki gimimo sampratos puslapį.
Galima būtų daug rašyti apie fizinę raidą iki gimimo – kaip pvz. tai, kad širdis pradeda plakti 23 – 24 dieną po apvaisinimo, nors yra dar tik aguonos grūdo dydžio, kad 4-tą savaitę formuojasi akys, ausys, nosis, burna, o sulaukus 8 savaičių jau yra visi pagrindiniai organai ir kūno dalys, nors mažasis gyventojas dar tesveria vos 1 gramą ir yra 2,5 cm ilgio. Visgi dar įdomesni ir požiūrį į raidą iki gimimo keičiantys yra tyrimų duomenys apie vaisiaus pojūčius, veido išraiškas, reagavimą į tam tikrus stimulus.
Gebėjimai, pasireiškiantys iki gimimo
Vaiko rega, klausa, skonis, uoslė, lytėjimas pradeda funkcionuoti dar iki gimimo. Žinoma, kad 20 – 22 savaitę po apvaisinimo (t.y. maždaug apie nėštumo vidurį) vaikas atmerkia akių vokus, paskutinėmis nėštumo savaitėmis stebimos jo reakcijos į šviesos spindulį, nukreiptą į motinos pilvą (Fulford, 2003, Del Giudice, 2010).
Lytėjimo pojūtis atsiranda maždaug 8 savaitę po apvaisinimo, o 32 savaičių vaisiaus visose kūno srityje jutimo pojūtis tiek išsivystęs, kad pajustų plauko perbraukimą. Šeštąjį mėnesį vaikas ne tik girdi, bet ir reaguoja į garsus. Yra tyrimų, rodančių, jog 28 savaičių vaikai skiria garso dažnio pokyčius, nuo 33 savaitės funkciniu magnetiniu rezonansu fiksuojami smegenų žievės aktyvumo pokyčiai reaguojant į įvairius garsus (Granier-Deferre ir kt., 2011).
Be to, dar negimę vaikai teikia skirtingą dėmesį įvairiems stimulams. Pavyzdžiui, paskutiniaisiais nėštumo mėnesiais į nėščios moters pilvą nukreipus tris šviesos spindulius, kurie arba primena veido formą (du taškai viršuj, vienas apačioj), arba ne (vienas taškas viršuje, du apačioje) – vaikas pasuka galvą ir žiūri į šviesos taškus, primenančius veidą, bet ne į taškus, kurie neprimena veido formos (Reid, 2017).
Jau anksčiau buvo žinomas naujagimių didesnis domėjimasis veidą primenančiomis figūromis, tačiau aiškėja, kad tai pasireiškia dar iki gimimo.
Tyrimas, kuriame buvo domimasi ar vaikai iki gimimo vienodai reaguoja į tėvų bei nepažįstamų žmonių prisilietimą, parodė, kad trečiame nėštumo trimestre vaikai ilgiau lietė gimdos sienelę reaguodami į mamos prisilietimą, palyginus su nepažįstamo žmogaus prisilietimu (Marx, Nagy, 2017).
Nuo 32 – 34 savaitės užfiksuojamos vaiko reakcijos į motinos balsą: širdies susitraukimų dažnio sumažėjimas, po kurio seka padažnėjimas (Kisilevski, Hains, 2011). Vaikai dar iki gimimo kitaip reaguoja į motinos, nei nepažįstamų žmonių, balsą.
Penktą mėnesį po apvaisinimo vaikas ne tik atlieka daugybę įvairių judesių, kaip pvz. čiulpia nykštį, spardosi, bet ir daro įvairias veido grimasas.
Mokslininkai tyrinėja veido išraiškas, pasitelkdami veido raumenų judesių fiksavimo technologijas ir sulyginami su suaugusių žmonių veido raumenų judesiais esant tam tikrom nuotaikom. Tokiu būdu tiriant 30 savaičių negimusius vaikus, yra užfiksuotos besišypsančios, rūsčios, piktos veido išraiškos (Yan ir kt., 2006), neutralios, juoko, verkimo veido išraiškos (Reissland, 2011).
Dar daugiau – vaikas iki gimimo ne tik patiria įvairius pojūčius, bet gimęs atsineša tam tikras patirtis iš „pirmosios mokyklos“. Naujagimiai ir kūdikiai demonstruoja reakcijas į tai, su kuo susipažino dar iki gimimo. Pvz.: keletą savaičių iki gimimo vaikai girdėjo 2 pianinu atliekamus muzikos kūrinius, o jiems gimus ir sulaukus 1 mėnesio amžiaus buvo tiriamos jų reakcijos.
Miego metu kūdikiams pateiktus ramų muzikinį kūrinį buvo stebimas širdies plakimo sulėtėjimas – dvigubai didesnis palyginu su kontroline grupe ir greito ritmo muzikos kūrinio poveikiu (Granier-Derferre, 2011). Naujagimiai teikia prioritetą iki gimimo girdėtiems garsams (žindo čiulptuką tokiu ritmu, kuris leidžia klausyti iki gimimo mamos sektą pasaką, o ne negirdėtą) (DeCasper, Spence, 1986). Naujagimių gebėjimą atskirti motinos balsą iš kitų balsų mokslininkai sieja su atminties raida iki gimimo (Carvalho ir kt, 2019).
Ryšys iki gimimo
Yra gerai žinoma vaiko ir tėvų ryšio svarba sėkmingai vaiko raidai. Jei kūdikis ryšyje su tėvais jaučiasi saugus, jei tėvai yra jautrūs, atliepiantys jo fiziniams, emociniams poreikiams, tai tampa tvirtu pagrindu vaiko tolimesnei raidai ir psichologinei gerovei. Tačiau pastebėtina, kad ryšys tarp vaiko ir tėvų pradeda formuotis dar iki gimimo.
Mokslinėje literatūroje yra naudojamas terminas „prenatalinis prieraišumas“ ir tai yra jausminis ryšys tarp tėvų ir besivystančio vaiko, susijęs su kognityviniais ir emociniais gebėjimais suvokti ir priimti kitą žmogų, tai – motinos ir tėvo elgesys, kuris atspindi jų požiūrį, elgesį ir emocijas savo dar negimusiam vaikui (Foley ir kt. 2020). Ir jei tėvai pradeda kurti ryšį su vaiku dar iki gimimo, tai gimus vaikui šis ryšys būna dar stipresnis ir tvirtesnis.
Motiniškam elgesiui ir jausmams nėštumo metu padeda atsirasti ir biologiniam lygmenyje vykstantys pokyčiai. Pvz. oksitocinas, dar vadinamas „meilės hormonu“, išsiskiria tiek nėštumo metu, tiek po gimdymo ir daro įtaką motinos elgesiui bei motinos – vaiko prieraišumui. Nėštumo eigoje jo išsiskiria vis didesni kiekiai, kurie siejami su stipresniu motinos prieraišumu kūdikiui.
Anksčiau minėti vaiko iki gimimo gebėjimai matyti, girdėti, jausti prisilietimus ir į juos reaguoti taip pat prisideda prie vaiko iki gimimo ir motinos bei tėvo komunikavimo, jų ryšio formavimosi.
Laikotarpio iki gimimo reikšmė
Laikotarpis iki gimimo turi didelę įtaką vėlesnei žmogaus raidai ir sveikatai. Yra daug duomenų apie rūkymo, alkoholio, kitų žalingų medžiagų, motinos mitybos, jos patiriamo streso poveikį vaiko raidai.
Kai kurios žinios apie nėštumo laikotarpio įtaką vėlesnei sveikatai, deja, yra atsiradusios ir iš tragiškų istorinių įvykių, kaip pvz. dėl 1944 m. nacių sukelto bado Olandijoje, žinomo kaip bado žiema. Vaikai, kurių motinos tuo metu buvo nėščios, patyrė ilgalaikes pasekmes sveikatai.
Nepakankama mityba nėštumo metu tapo keliu į lėtines ligas suaugusiame amžiuje nepaisant to, kad karui pasibaigus gimę vaikai patyrė sotų gyvenimą (Schultz, 2010).
Tyrimai rodo ilgalaikio bei intensyvaus streso žalą, kuris siejamas su didesne priešlaikinio gimdymo bei mažo gimimo svorio rizika. Mokslininkė Van den Bergh (2011) nurodo, kad laikotarpis iki gimimo yra išskirtinis periodas, kai nežymūs pokyčiai streso reguliacinėje sistemoje gali visam laikui pažeisti atsparumą ir didinti ligų išsivystymo tikimybę. Taigi motinos stresas nėštumo metu gali daryti įtaką emociniams (pvz., nerimo, pykčio), kognityviniams (pvz., mokymosi, atminties) procesams, vaiko elgesiui.
Šie pokyčiai gali lemti kaip asmuo „elgsis“ (t. y. suvoks, interpretuos ir reaguos) aplinkos atžvilgiu, streso situacijose (Van den Bergh, 2011). Kita vertus, gera moters emocinė būsena nėštumo metu, pakankama socialinė, emocinė parama gali reikšmingai prisidėti prie vaiko sveikatos ir gerovės.
Vaikas iki gimimo visą savo patirtį gauna per mamą, todėl rūpinimasis juo neįmanomas be nėščios moters gerovės ir saugumo užtikrinimo. Čia pasireiškia vaiką bei mamą supančių žmonių svarba – pirmiausia vaiko tėčio, kitų artimų žmonių, o kartu ir aplinkinių bei visos visuomenės įtaka kiekvieno vaiko gerovei. Kiekvienas, padedantis nėščiai moteriai jaustis saugiai, ramiai, patirti teigiamas emocijas, įneša savo indėlį gimsiančio vaiko gerovei.
