Yra toks sparnuotas posakis: „Akmens amžius baigėsi ne todėl, kad baigėsi akmenys“. Nežinia, kas pirmas taip pasakė, bet posakis iš esmės reiškia, kad vienos epochos keičia kitas ne dėl materijos stokos, o todėl, kad keičiasi žmogaus sąmonė, keičiasi supratimas apie tai, kas gyvenime svarbu, kas jau atgyveno, ko tikimės ir ko bijomės.
Prieš kelis dešimtmečius sakyta, kad gyvename informacijos amžiuje. Patiko sakyti sau, kad žinios – tai jėga, kad faktai nemeluoja, kad tiesa padarys mus laisvus ir dar kažką tokio. Tos informacijos aplink mus pasidarė tiek, kad susirgome besaikiu jos naudojimu, mus ėmė kankinti informacinis nutukimas, atsirado įvairios anksčiau nežinomos priklausomybės.
Tačiau keisčiausiu informacijos epochos paradoksu tapo tai, nebežinome, kas yra informacija, o kas jos priešingybė – dezinformacija. Kasmetinio Pasaulio ekonomikos forumo Davose rengėjai neseniai atliko akademikų, politikų bei verslininkų apklausą apie tai, ko labiausiai bijo šiandieninis tipinis informacinės visuomenės Homo sapiens. Ekonominės bėdos liko dešimtuko pabaigoje, karo baimė – tik penktoje vietoje. Baisiau už karą šiuolaikiniam žmogui yra kibernetinis (ne)saugumas, socialinė poliarizacija, gamtos kataklizmai… Ir štai pirmoji vieta – dezinformacijos poveikis, baimė, kad esame ir būsime apmeluojami, klaidinami ir kitaip „vedžiojami už nosies“. Internetas bei žiniasklaida – informacijos lobynas ir šiukšlynas viename, taip neatskiriamai viename, kad net ir didžiausi žinovai nežino, kas yra tikra, kas netikra. Kas yra tiesa..? Ech, kažkur girdėta.
Tiesa yra tiesa, nes jei ji ne tiesa, tai netiesa. Lyg ir aišku. Bet ne iki galo…
Kažkaip anądien susiginčijome, apie tą karą ir kitus karus. Visi sako, kad kariauja už teisybė, t.y., už tiesą, bet kariauja, o ne sutaria. Kažkokie senovės graikai sakė, kad ginčuose gimsta tiesa, bet kai pasižiūri į karus, tai juose dažniau gimsta pergalė, kuri nebūtinai yra tiesa, o ta tiesa dar gali būti istorinė, moralinė ir visokia kitokia…
Internetas bei žiniasklaida – informacijos lobynas ir šiukšlynas viename, taip neatskiriamai viename, kad net ir didžiausi žinovai nežino, kas yra tikra, kas netikra. Kas yra tiesa..?
Toks astronomas fizikas ir šiaip mokslininkas Galileo buvo sumeistravojęs teleskopą, kuriuo atrado Jupiterio palydovus, be to jis, mėtydamas rutulius nuo pasvirusio Pizos bokšto tyrė laisvą kritimą ir dar daug kitų dalykų. Ne viskas jo moksluose tuomet atrodė teisinga, tad Galileo anais laikais gavo barti nuo tų, kurie manė, kad ne eksperimentais, o įsitikinimais galima sukurti gamtos dėsnius.
Galileo atsakė, kad tikėti galima ir nežinant, bet gamtos dėsniai turi būti patikrinti praktikoje. Tada jis, panašu, priklausė mažumai. Kai kas sakytų, kad buvo kažkokie blogi laikai… Bet kur ten… Turėjome pasaulyje ne vieną politinę valdžią, kuri įstatymais tvirtina eksperimentų tiesai prieštaraujančius socialinius “dėsnius”, dabar jau tvirtina net sveikam protui prieštaraujančius biologinius. Netoli ir fizika su matematika… Jei Galileo gyventų šiandien… gal ir iš viso nelabai kaip gyventų. Mokslininkas sake esant logiška manyti, kad jeigu dvi tiesos prieštarauja viena kitai, tai bent viena iš jų nėra tiesa. Arba abi netiesos. Šiandien už tokį, sveikam protui visai logišką teiginį galėtų grėsti rimti mokslo inkvizicijos nemalonumai iki mokslinio vardo atėmimo. Šiandien, sakoma tiesų yra daug, ir jei jos prieštarauja viena kitai, tai jau ne mūsų problema. Kiekvienas galime ramiai sugyventi su savo tiesa, net jei ji prieštarauja gamtos dėsniams. Tad Galileo šiandien būtų visai neteisus – įsitikinimai svarbiau. Jei jau netikiu laisvu kritimu, tai jo ir nėra. Galima pabandyti iš Pizos bokšto? Galima. Bandymu nieko neįrodysite, nes nukritusiam nebelabai ką įrodysi.
Beje, buvo nesenais laikais toks laikraštis, vadinamas “Tiesa”, nors tiesa jame buvo tik krepšinio rungtynių rezultatai… Leidėjai jį, tiesą sakant, vadino ne laikraščiu, o tiesiog… organu. Gal čia tikra tiesa slypėjo? Bet laikraščio/organo “Netiesa” nebuvo.
Ką daryti, kad tiesa būtų tiesa, o ne kitaip. Šiomis dienomis daug prirašyta apie cenzūrą demokratijos sąlygomis. Kodėl taip atsitinka, kad visokie forumai ir bendravimo platformos, sukurtos žmonių pagarbai, draugystei ir savitarpio praturtimui virsta ksenofobijos, patyčių, neapykantos erdvėmis ir karo laukais. Juk virsta. Ir tada jau tie, kurie sukūrė neribojamą laisvę bendrauti, supranta, kad be ribojimo (šiuo atveju – be cenzūros) neišsiversi. Negali net dėl to pykti – tikriausiai kiekvienas esame pajutę didesnį ar mažesnį internetinių pamazgų kibirėlį ant savo kūno. Ir vis iš tų pačių mielų socialinių tinklų, prie kurių esame taip ištikimai prisirišę.
Yra du tos bendros bėdos paaiškinimai. Vienas – liberalus, kuris sako, kad žmogus yra juk protingas, toks protingas, kad sau blogo nenori, ir viską jam reikia leisti. Tai jeigu ką daro ne taip, tai todėl, kad gal turi dar nepakankamai laisvės, arba, kad viskas gerai, tik mes to nesuprantame. Kitas paaiškinimas sako, kad žmogus nėra toks visa žinantis ir neklystantis, kaip kartais apie save galvoja. Daugiausiai socialinių nesąmonių (kitaip, nuodėmių) padaro todėl, kad turėdamas vis daugiau laisvės nespėja “prisiauginti” ir daugiau atsakomybės. Daugelis mūsų nuodėmių kyla ne tiek iš nežinojimo, kiek iš atsakomybės stokos. Todėl žmogų reikia ne cenzūruoti, o perspėti ir pasergėti. Geriausia sergėti ir auklėti gerais pavyzdžiais, ką, daro krikščionys, kiti sako, kad reikia cenzūruoti ir bausti (taip daro įvairių komunistinių-fašistinių ideologijų skelbėjai). O liberalai, neseniai sakę, kad žmogus žino, ką daro, galiausiai ima riboti tą laisvę, kurią patys neseniai taip aukštino. Vienų laisvę saugo nuo kitų laisvės… Ir dar painiau… Taigi, ta pati lazda tik kitoje rankoje.
Anuo sunkiai atmenamu metu gyvenęs Platonas buvo geras filosofas, bet liberalai, komunistai ir visokie fašistai jo nemėgsta. Todėl, kad jis teigė, kad jokia santvarka nėra amžina ir viena kitą keičia taip nuosekliai kaip žiedinės ekonomikos schemose. PO DEMOKRATIJOS TURI ATEITI TIRONIJA. Ji ateina, ir nieko stebėtino, per liberalizmą, per „nutukimą nuo laisvės persirijimo“, ateina, kai demokratija išsigimsta, ima “graužti pati save”, kai jos nesinori ginti, kai geri pavyzdžiai nebeveikia, o laisvė teisė elgtis laisvai virsta laisvo elgesio galimybe. Ir ateina tas santvarkos pasikeitimas ne kaip nusikaltimas žmonijai ar kaip bausmė. Ateina kaip išganingas sprendimas.
Minėjau, kad šie meti – ypatingi rinkimų metai, mat balsuos net keli milijardais protingų būtybių. Galima būtų imti ir džiaugtis – tokios didelės demokratijos šventės istorija dar nematė… Bet „laisvuose info-twiteriuose“ kur kas daugiau ne džiaugsmo, bet… baimės. Baimės, kad rinks ne taip, kad nežinos, ką renka, galiausiai išrinks „ne tuos“. Todėl, anot jų, reikia jau dabar griežtai cenzūruoti partijas, ideologijas, kandidatus, rėmėjus, agitatorius, galiausiai ir pačius rinkėjus. Cha… tironija ateina net nerenkama?
Informacijos amžius baigiasi, ne todėl, kad baigėsi žinios… Baigėsi tiesa. Visa iki galo…
