Kai reikia rinktis egzaminavimo formą, manieji studentai (įtariu, ne tik manieji) dažniausiai nori būti testuojami. Gal tai ne geriausia egzaminavimo forma, bet teisė rinktis šiais laikais yra bene labiausiai liberalų garbinamas žmonijos progreso pasiekimas. Taigi, rinkitės. Štai jums klausimas, štai jums penki atsakymo variantai, iš kurių vienas teisingas. Viskas gerai, kol kas jokių rimtesnių skundų dėl egzaminų formos nesu gavęs.
Bet bet bet… Pasakysiu paslaptį, ne viskas čia gerai, pasirodo, skriaudžiu aš tuos jaunus žmones, jaunus protus ir dar nesusiformavusius jų gyvenimo įgūdžius. Skaičiau tokias psichologų (regis, tikrų) rekomendacijas, paįvairintas matematinėmis kombinatorikos formulėmis bei psichikos negalavimų aprašymais. Pasirodo žmonėms, ir ypač jauniems, nerekomenduojama liepti rinktis iš daugybinių variantų. Geriausia rinktis iš dviejų (spėjimas: taip-ne) arba iš trijų (intelektinis pasirinkimas). Žinių patikrinimui turėtų užtekti. Keturi ir t.t. reikalauja papildomos psichinės įtampos, jei atsakymas iš penkių-šešių žodžių, galimų atsakymo kombinacijų skaičių kelia eksponentiškai, žmogus, neva, galvoja nebe apie tai ko žino-nežino, bet kaip ten tiesa koreliuoja-nekoreliuoja su netiesa.
Dar daugiau, tai skatina fantaziją galimą netiesą laikyti galima tiesa, kas mūsų reliatyvistinio mąstymo epochoje gali būti įrodoma kaip galimai nepaneigiama, o dar vėliau tai atbaido nuo tiesos pažinimo instinkto… toliau nebetęsiu, nes ir pats pasimečiau lyg supratau, lyg nesupratau. Tikrai supratau tiek, kad teisė rinktis yra žmogaus išlaisvinimas, bet galimybė rinktis daugiau nei iš trijų – proto pavergimas. Gal proto treniravimas? Oi. Ne. Tam yra treniruoklių salė – „auksinių protų mūšiai“, „strateginiai“ žaidimai ir kitos pramogos… tiems, kurie dar netingi protauti. Bet egzaminų testai turi būti paprasti, nes daugiau kaip trys yra tiek daug, kad net per daug.
Labiau suprantama kalba pasakysiu, kad pastarųjų dešimtmečių mokslo ir technologijos pažanga nepadarė mūsų nei protingesniais nei pažangesniais. Veikiau atvirkščiai. Technologijos ateina į mūsų gyvenimą dažnai tik tam, kad gyvenimą padarytų komfortabilesnį, lengvesnį, paprastesnį… tokį, kokio nugyvenimui nereikia nei savo proto, nei fizinių pastangų, o jausmų tai tikrai nereikia.
Visa tai angliškai vadinam „user friendly“. Visa sukurta tam, kad net ir labai vidutinių ar dar mažesnių gabumų individas galėtų važiuoti, skristi, rašyti, braižyti, kalbėti, filmuotis, šokti baletą, kompiuterio ekrane nugalėti Putiną ir t.t. Jei dar nesenais laikais visuomenės lyderiais ir pavyzdžiais būdavo stipresni, protingesni, valingesni ar jautresni, tai dabar visi savaip lygūs, nes ir mažaraštis moka pasirinkti vieną iš trijų spalvotų mygtukų, nesusipainioja tarp dviejų svertų ar dviejų „opcijų“ telefono programėlėse. Viskas juk šiame pasaulyje paprasta. Kažkas kažkur žino ir moka, man jau nebereikia. Tik naudotis, gyventi ilgai ir laimingai be jokių ten sunkių mokslų ir įkyrių mokytojų.
Jei dar nesenais laikais visuomenės lyderiais ir pavyzdžiais būdavo stipresni, protingesni, valingesni ar jautresni, tai dabar visi savaip lygūs, nes ir mažaraštis moka pasirinkti vieną iš trijų spalvotų mygtukų, nesusipainioja tarp dviejų svertų ar dviejų „opcijų“ telefono programėlėse.
Aha. Buvau paprašytas parašyti ką nors apie mokytojus ir jų bėdas. Nekartodamas kitų bėdų pasakysiu labai blogą dalyką… ir kam mums ta mokykla, jei viską renkamės tik iš trijų mygtukų? Esu įsitikinęs, kad šiuolaikinis Homo sapiens sapiens (taip formaliai mus vadina biologai, du kartus pabrėždami protą) gali ramiai gyventi be daugelio dalykų, kurie dar tebėra mokyklų programose. Šimtas be kokio vieno procento individų gali gyventi ilgai ir laimingai be sinusų ir tangentų, ir jiems labai neįdomu, kokia ten trikampio vidaus kampų suma, kokias ten operas rašė ar nerašė kažkoks Bachas. Šimtas be kelių procentų visiškai nežino, kaip organizme sintetinasi baltymai bei riebalai, mano, kad pilvo riebalus tirpdo granatų sulčių stiklinė su česnako skiltele (skaičiau apie tai populiariausiame šalies tinklapyje), bet tai netrukdo jiems tapti universitetinių diplomų turėtojais ir dalyvauti rinkimuose, vairuoti automobilį galima ir iš viso nežinant kuo skiriasi akumuliatorius nuo akseleratoriaus. Viskas yra „user friendly“.
Pasikapsčius toliau, nesunku bus pamatyti, kad ir mūsų socialinis gyvenimas organizuojamas taip, kad nereiktų nei pastangų, nei gabumų. Seniai labai seniai reikėjo pastangų siekiant tapti gražiu, gerbiamu, reikėjo pastangų atrasti „ašigalius“, dabar tai daro tik kvailiai ir keistuoliai, viskas praguglinama ir atrandama labai lengvai. O kadangi nieko negalima diskriminuoti, tai negalima net pastebėti, kad aplink vis daugiau tinginių, apsileidėlių, gyvenančių tą supaprastintą gyvenimą. Pasakyti tiesą apie visa tai… neapykantos kalba.
Mokytojai, jeigu jums tereikia tik mokyti orientuotis tarp dviejų-trijų spalvų, jūsų profesija prestižinė nebus. Prestižą sukuria ne pinigai, o turinys. Švietimo jam „giminingų“ dalykų ministerija pinigų turi labai nedaug ir tikrai nieko čia nei nupirks nei papirks. Bet minėtoji ministerija gali padaryt tai, ko žmonės iš jūsų tikisi. Padaryti jūsų profesiją prestižine, padėti jums kurti pasaulį, kur kas įdomesnį nei viens du trys daug… Pakanka tik dviejų žingsnių.
Pirmas žingsnis – prisiminimai. Nesuklysiu pasakęs, kad visi prisimename, jog vieni mūsų mokytojai buvo labai geri, tiesiog – šviesuoliai, kiti… kaip čia pasakius, kad negaučiau baudos už diskriminaciją..? Jų atlyginimai jei ir skyrėsi, tai labai nežymiai, mes net nežinojome, kas kiek realiai uždirba. Vadinasi, reikia iš savo prisiminimų kažkokiais pažinimo metodais išsiaiškinti, kodėl vienus mylėjime ir gerbėme, kitų – ne. Pamenu, kad mokytis pas tuos geruosius ne visada buvo lengva, bet buvo įdomu ir naudinga. Mokslo šaknys juk turi būti karčios.
Antras žingsnis – dabartis ir ateitis. Pasistengti šiandien būti tais „geriečiais“ su mokiniais, o iš ministerijų reikalauti ne varganų procentų, o laisvės mokyti daugiau nei iki trijų, reikalauti programų, kurias savo ruožtu galima laikyti prestižinėmis, kurias įgyvendinti būtų ne koks lažas, o kūryba. Pats asmeniškai labiausiai gerbiau mokytojus, kurie sugebėdavo išlaikyti stuburus anų laikų ideologijos pančiuose. Dabar gerbiu tuos, kurie nepaskęsta „keistų įgūdžių ugdymuose“ ir pseudoidelogijų mėšle. Tai jau profesinio prestižo pradžia.
Juk nedaug reikia, ar ne?
