Jei paklausčiau, gerbiamieji, ar norite gyventi taikingoje šalyje ar kariaujančioje, tikriausiai absoliuti dauguma pasirinktų gyvenimą taikoje, nors tikrai ne visi. Tarp jų ir aš, nes iš karto paklausčiau, kokioje taikoje siūlote gyventi? Taika gali būti teisinga, tačiau vergovė irgi savotiška taika. Ne paslaptis mums, gyvenusiems sovietinėje priespaudoje, kad gyvenome svetimos ir dar diktatoriškos valstybės primestoje taikoje. Nekentėm jos, tos valstybės su visa jos melaginga taika. Pagalvodavom, kad laimingi buvo tie, kurie ilgus metus priešinosi sovietinei taikai ir primetė jai ilgą partizaninį karą.
Atrodo, kad viską čia jums sumaišiau. O parašyti apie taiką ėmiausi todėl, kad JAV ir Australijoje veikiantis Ekonomikos ir taikos institutas periodiškai skelbia valstybių taikingumo indeksą, kuris skaičiuojamas pagal 23 parametrus, pradedant kriminalinių žmogžudysčių skaičiumi, baigiant ginklų prekyba ir dalyvavimu karuose. Šiomis dienomis pasirodęs raportas su indeksu skelbiamas jau 17-kartą. 2023 metais jis apima 163 šalis.
Bendras taikingumo indeksas blogėja, kas antras pasaulio žmogus šiandien gyvena gerokai netaikiose šalyse labai ir iš dalies netaikiose valstybėse, pastebimai padaugėjo žuvusiųjų konvenciniuose karuose. Beje, Ukraina antroje vietoje, pirma – Etiopija. Jei kam įdomu, taikiausios pasaulio valstybės yra Islandija ir Danija (beje, abi NATO narės), netaikiausios – Afganistanas ir Jemenas.
Naujausiame raporte yra daug įdomių ir naudingų pastebėjimų apie ginkluoto nusikalstamumo, ekonominio nesaugumo, tendencijas, apie ginklų prekybą, apie tarptautinės politikos demoralizaciją (kam įdomu – pasigūglinkite patys, ar paprašykite dirbtinio intelekto pagalbos), tačiau tame pačiame raporte dar daugiau kažkokios kvailos bukaprotystės, kuri pastato į vieną gretą nusikaltėlius ir agresorius su jų aukomis, kuri savigyną laiko tokiu pat „netaikingumu“, kaip ir ginkluotą užpuolimą.
Kodėl tuo nereiktų stebėtis, pasakysiu vėliau. Pradėsiu nuo to, kad Ukraina tame taikingumo indekse yra pačių netaikingiausių šalių dešimtuke, kaip ir Rusija. Rusija – seniai žinoma agresorė, ir tai nieko naujo. Bet Ukraina? Kadangi Ukrainoje vyksta karas, žūsta žmonės, griūva miestai, sprogsta užtvankos, Ukraina formaliai labai netaiki šalis, joje pavojinga gyventi. Labai netaiki šalis ir Jungtinės Amerikos Valstijos, nes remia Ukrainą (suprask, remia karą). Mūsų Lietuva pasirodo mažiau taiki nei Latvija todėl, kad Lukašenkos režimo stumiami migrantai dažniau lipa per mūsų o ne kaimyninės valstybės sieną. Neleidžiame, giname save, tad… esame netaikūs.
Tikriausiai supratote, kad minėto raporto (o tokių panašių „raportų“ yra ne vienas) sudarytojai galvoja taip, kaip galvoja ir tikrai ženkli dalis šios planetos gyventojų – karas yra blogis, ir kiekvienas, kuris jame dalyvauja yra (beveik) nusikaltėlis. Jei nėra karo, tai jau gerai, nes yra… taika. Prisiminkite, kiek kartų girdėjote, kad karus sukelia kokie nors „pašėlę politikos berniūkščiai“, karus sukelia ginklų ar kareiviškų batų gamintojai ir panašiai. Visa tai niekai, bet jais dažnai tiki tie, kurie demokratinėse šalyse balsuoja ir lemia šalies politiką. „Taikos balandėliai“ siūlo neduoti ginklų Ukrainai, tada nebus karo ir Ukraina (o su ja kartu ir Rusija) taikingumo lentelės reitinguose kops aukštyn. Taigi, tebūnie kokia nors taika… tik ne karas.
Meskime į šalį tuos taikingumo indeksus, jie yra naivūs, bet ir labai klaidinantys. Pastaruoju metu neatsitiktinai daug rašau apie karus (sako, darbas toks), ir tikrai klausiu pats savęs, ar tikrai mums visada reikia tik kokio nors niekingo sandėrio, vadinamo taika, ar reikia garbingo karo?
Karas yra lyg ir beprotybė, juk niekas neatneša tiek daug bėdų kaip karas… Bet (pasakysiu gal kiek šventvagiškai) ar neatneša jis mums ir satisfakcijų? Prisiminkime kad ir tą Oršos mūšį, laimėtas kovas prieš bolševikus ir kitokius okupantus. Karžygiams statomi paminklai (ekonomikos reformatoriams, beje, kur kas rečiau), karžygių, t. y., kariautojų, vardais vadinamos gatvės, mokyklos, miestai, jų portretai ne vienoje šalyje atsiranda ant banknotų ir pašto ženklų. Kas tai – beprotybės šlovinimas?
Visi kariauja už teisybę, bet nori laimėti karą, o ne išsaugoti taiką? Nepaisant didžiausių taikdarių ir diplomatų pastangų, ir mūsų dienomis įsiplieskia vis žiauresni karai. Ir prasideda jie tada, kai įsivyrauja „teisinga“ politinė nuostata teigianti, kad … karų nebus, ne tie laikai. Istorija mena, kad pirmasis patikinimas, kad karų nebebus, pareikštas senovės Egipte, kuomet faraonas Menesas, suvienijęs Egiptą, nebeįsivaizdavo, kad kada nors su kuo nors dar teks kariauti.
Visi kariauja už teisybę, bet nori laimėti karą, o ne išsaugoti taiką?
Karai bus, o kad jų būtų mažiau, karams reikia ruoštis ir neretai… reikia imtis ginklo. Mūsų tautiečiai ne šiaip sau sakėsi gyvenę tarpukaryje, o ne kariavę tarputaikyje. Kiekvienas laikotarpis be karo yra tik tarpukaris. Kai kam gal pasirodys, kad parašiau čia visiškai nekrikščioniškai… Bet… Jėzus savo žemiškoje kelionėje irgi nesustabdė nė vieno karo, nepateikė jokio genialaus pasaulinės taikos plano. Tai gal tokio Dievo plano ir nebuvo? Gal net dar baisiau – karas yra plano dalis?!
Taikdariai, Jėzus sako, palaiminti, tačiau kokie taikdariai? Taika dažnai suvokiama kaip karo antonimas, gi turėtų ji būti teisingumo sinonimas. Karas yra tai, ką vadinu visuomenės skaistykla. Dažnai pagalvoju, kad Jėzus atėjo ir mirė dėl mūsų ne dėl Rojaus žemėje. Jis atėjo sukurti skaistyklos. Kadangi tenka daug bendrauti ir su daug patyrusiais karuose, ir su būsimaisiais karininkais, sakau, kad jie yra tie skaistyklos angelai, padedantys mums plauti istorijos ir socialinio gyvenimo nuodėmes. Kad galų gale būtume švarūs ar bent švaresni.
Post scriptum. Išminties knygų grupė Senajame Testamente pradedama Jobo knyga – knyga apie išbandymus. Apie meilę („Giesmių giesmė“) – pabaigoje. Tai irgi išminties dalis. Tad ir knygos apie karą, manau, gimsta ne todėl, jog kažką išgąsdintų ar suneramintų, bet kad tarp mūsų atsirastų daugiau meilės ir taikos. Bent truputis taikos.
