Tikriausiai daugelis esame girdėję, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sukurta bomba buvo vadinama atomine – A bomba. Vėliau atsirado vandenilinė (H-bomba), o vėliau ir daugiau neįprastų ginklų rūšių. Šiandien daug kalbame apie vadinamą D-ginklą. D-šiame kontekste kyla iš žodžio „demografija“. Iš pažiūros lyg ir neįprastas ginklas – nešauna ir nesprogsta ir be karinės uniformos, bet…
D-ginklas – ne šių laikų išradimas. Istorija byloja, kad civiliai buvo ne tik stebėtojai ar apsauginių griovių kasėjai. Jie buvo ir „gyvieji“ skydai, ir žvalgybos agentai, o ir tą liūdnai minimą rugsėjo 11 d. išpuolį formaliai įvykdė neginkluoti civiliai. Vadinamuose totaliniuose karuose ir visuotinės gynybos schemose civiliai beveik tiek pat atsakingo karo dalyviai, kaip ir ginkluoti kariškiai.
Pabėgėliai tampa savotiška įprastine karo dalimi, būtent išvalyti teritoriją ir reikia tiems, kurie kariauja, išvaryti juk humaniškiau nei žudyti. Tikriausiai girdėjote ir apie vadinamąjį etninį valymą, kurio tikslas – pakeisti demografinę situaciją. Europos Tarybos deleguotas nemaža laiko praleidau Bosnijoje ir Hercegovinoje, kur civiliai buvo griežtai rūšiuojami pagal etninę kilmę bei tikėjimą ir tiesiog išvaromi iš „nesavo“ teritorijų. Srebrenicos miestelio pakraštyje apie 8000 civilių nužudyti vien todėl, kad jie buvo musulmonai. Dabar Srebrenica – serbiškas miestas. Jei kalbame apie migraciją, tai literatūroje jau atsirado terminas – masinės migracijos ginklas – politinių sprendimų siekis panaudojant didelių bendruomenių perkėlimą.
Prieš mus toks ginklas jau buvo naudojamas, kai vežė į tremtį; kaimynai latviai savo šalyje buvo tapę beveik mažuma. Tad, kai kalbama apie D-ginklą, esame ypatingai jautrūs. Viskas tiek susipynę – karas, nepriteklius, prieglobstis, pareiga, solidarumas, tikėjimas, neviltis, problemos kaina, ir t. t.
Šiandien kalbama apie hibridinį karą, kurio D-ginklas yra migrantai, neteisėtai pereinantys Lietuvos ir visos Europos Sąjungos išorinę sieną. Ką kas besakytų, vyrauja nuomonė, kad tai nėra žmonės staiga taip toli nubėgę nuo tikrų karų savo šalyse, o veikiau – Baltarusijos valdžios keršto akcija Lietuvai.
Ir tai rimta grėsmė mūsų saugumui, juolab, kad kol kas pergalę švenčiame ne mes – viešojoje erdvėje sukelta chaotiška „diskusija“ apie problemos genezę ir sprendimo būdus mus gerokai supriešino, nors grėsmė turėtų veikiau vienyti. Priešai „įrodė“, kad šalis yra nepasiruošusi ir pasimetusi. Teroristų migrantų tarpe gal ir nėra (nežinia, nežinia), bet jų baimė gali būti svarbiau nei patys teroristai.
Susidaro prieštaravimas tarp to, ko tikisi visuomenė (bent nemaža jos dalis) ir to, ką daro ar (dėl įvairių priežasčių) nedaro vyriausybė. Vyriausybės veiksmų kritikai generuoja populiarią nuostatą, kad problema bus išspręsta tada, kai nelegalų nebus. Tad reikia tiesiog jų neįsileisti – tvora čia ir dabar (!), net grasinimas šaudyti.
Susidaro prieštaravimas tarp to, ko tikisi visuomenė (bent nemaža jos dalis) ir to, ką daro ar (dėl įvairių priežasčių) nedaro vyriausybė.
Europos Sąjungos autoritetai problemą mato kaip santykinai nedidelę pabėgėlių krizę. Mato ir sprendimą – teikiant pagalbą, kad greičiau būtų sprendžiami formalūs prieglobsčio prašymo reikalai, o prieglobstį suteikus – greitesnė prieglobstį gavusių vadinamoji integracija.
Tiesa, ji dažniau atrodo kaip segregacija, leidžianti migrantams išlaikyti savo gyvenimo specifiką, sukuriant savus getus, bet tai jau kitas klausimas. Taigi, ES neatsiųs pagalbininkų tvorai statyti, atsiųs pagalbininkų greičiau forminti prieglobsčio dokumentus. Vyriausybė? O kas jai belieka? Dar prieš kelis metus Briuselyje buvo sakoma, kad statysime ne fizinę, o teisinę tvorą. Tačiau kai migrantai neskaito teisės aktų, pasirodo, fizinė tvora kur kas geriau…
Tai ką gi daryti, tvertis ar nesitverti, kad migrantų nebūtų?
Migrantų nebus išsprendus visų pirma politinius klausimus.
Politinis klausimas yra mūsų, o tuo pačiu ES bei NATO santykiai su Minsku (ir, tikriausiai, Maskva). Tad sprendimas yra atsakas į sukeltą prieš mus hibridinį karą. Fizinis gynybinis barjeras reikalingas. Jis neišspręs problemos iš esmės, bet rodys, kad tikrai ginamės (esu įsitikinęs, kad jeigu 1940 metais būtų bent tvora, ilgalaikės politinės okupacijos pasekmės būtų palankesnės mums, beje, ir barikados aplink Parlamentą padėjo). Ginamės ne nuo migrantų, o nuo priešiškos kariaujančios šalies.
Aišku, kad tai ne spontaniška pabėgėlių banga: Vidurio Rytuose nebuvo jokio situacijos paaštrėjimo, kurią galėtume laikyti tos „bangos“ priežastimi. Irako ar Turkijos valdžia gali mus paguosti, bet nelabai padės, mat pasaulinė pabėgėlių rinka tokia plati, kad Minsko režimas lengvai susiras jų dešimtyse kitų šalių.
Tad ir ne prieglobsčio prašymų forminimas yra svarbiausia. Tai yra ne Lietuvos problema, o Lukašenkos – Putino avantiūra prieš visą ES ir NATO, kurioje migrantai yra ne priežastis, o hibridinio karo kovos priemonė. Šaltąjį karą laimėjome, laimėsime ir hibridinį, tik reikia suvokti, jog priešo kariai yra ne svečiai, o veikiau karo belaisviai.
Lietuva galėjo kai ko pasimokyti iš ES kolegų klaidų, bet atrodė, kad to nereikės. Tačiau dabar verta žinoti, kokie trys principai galioja, priimant ar nepriimant ką nors į savo šalį. Ką reiktų pasakyti migrantams čia dabar:
Pirma. Jūs ateinate į teritoriją, kur žmogus sutinkamas su krikščioniška meile, pasitikėjimu, kad ateinančiojo ketinimai yra geri, su nepriteklių spaudžiamu dalijamasi duona ir pastoge, o kiekvienas, kurį prispaudė negandos, gali tikėtis rasti čia (krikščionišką) atjautą. Kuo atviresni ir nuoširdesni esate, tuo greičiau rasime santarvę.
Antra. Jūs įeinate į NATO teritoriją, kur bus griežtai ginamos visos šios euroatlantinės civilizacijos vertybės ir teritorijos saugumas. Jokios ašaros nesuminkštins saugumo užtikrinimo principų. Kuo mažiau slapukausite, meluosite, toleruosite netikrus pabėgėlius savo tarpe, tuo geriau bus ir jums ir mums.
Trečia. Jūs atėjote į teritoriją kur visos gėrybės bei socialinės garantijos yra pelnomos sąžiningu darbu. Jei atėjote su noru kurti, turėsite galimybių ir naudotis tuo, kas jau sukurta.
Ir dar. Jeigu jau karas, tai nepamirškime, kad esame karo prievolininkai.
