Teroristai yra civiliai.
Jei ši tezė jus suglumino, jei pasirodė net nekrikščioniška ar nepatikėjote ja, „pasiguglinkite“ ir paskaitykite Jungtinių Tautų dokumentuose surašytus teisės principus. Tad, jei skelbiate totalų karą teroristams ir tuo pat metu ruošiatės bet kokia kaina apsaugoti civilius, teks spręsti labai keistą teisinį-politinį kazusą.
Šiandien šis kazusas yra bene pagrindinis vadinamoje Gazos problemoje. Izraelis turi visas teises nušluoti nuo Žemės paviršiaus neabejotinai teroristinę organizaciją vadinamą “Hamas” (pažodžiui reiškiančią „jėgą“ arba „drąsą“). Ir sakosi tai padarysiąs. Viso pasaulio registruotos ir neregistruotos humanitarinės organizacijos turi teisę reikalauti, kad tas karas nenuskriaustų beveik dviejų milijonų labai labiausiai ir dar labiau nekaltų Gazos civilių. Ir tikrai išsireikalaus…
Izraelio karinė operacija atidėliojama, neva, dėl blogo oro ar galimybės išsiderėti įkaitus. Bet iš tikro ji nevyksta, nes vis tik neaišku, kaip atskirti, kas čia kaltas, kas kaltas truputį, kas nekaltas visai? Kurioje vietoje Gazos jaunuolis iš gimnazisto virsta teroristu – ar tada, kai meta mokyklą ir pasiduoda „gatvės“ nusikaltėlių įtakai, ar dar mokyklos suole, kur mokytojai civiliai (gaunantys atlyginimus iš humanitarinės pagalbos fondų) moko skaityti ir pasaulį pažinti iš vadovėlių, kuriose rašoma, kaip neapkęsti ir žudyti žydus ir kitus „klaidatikius“. Jei mokytojai čia nieko dėti, tai gal kalti tie, kas finansuoja tokių vadovėlių leidimą (daugiausiai finansuojame mes – Europos Sąjunga)?
Sakome, laisvė turėti savo nuomonę. Gal? Jauni teroristai tokiais tampa ne pabėgę iš namų, o gyvendami šeimose, kur taip pat aiškinama, kad jų bendruomenės misija yra sunaikinti tą kitą bendruomenę ir tai yra kur kas prasmingiau, nei integruotis į taikų tautų sambūvį. Juos rengia ir maitina mamos, kurios žino, kad jų vaikai ir vyrai eis kažkur kažką žudyti… Šeimos taip pat daugiausiai gyvena iš humanitarinės pagalbos, kurią teikiame taip pat daugiausiai mes.
Pavyzdžius galima tęsti, bet, manau supratote esmę. Kariai auga ir bręsta kariuomenėje, kur galioja karo etika ir karo taisyklės, teroristai bręsta civilinėje aplinkoje, tokioje, kur taisyklės negalioja. Todėl kariai yra bendruomenės gynėjai, o teroristai – nusikaltėliai… Bet ne visai čia viskas iki galo vienodai traktuojama.
Tikriausiai teko girdėti sakant, kad Amerika su visais likusiais Vakarais „laimi karus, bet nemoka laimėti taikos“. Taip nutiko Afganistane, taip nemaža dalimi nutiko Irake ir Sirijoje, taip gali nutikti ir Gazoje.
Tam visai formalių priežasčių, paaiškinančių. Pirma – teisinė. Jungtinių Tautų pasaulio tvarkos samprata (formaliai tebegaliojanti) sukurta pagal kinų karo meno guru Sun Tzu filosofiją. Ji aiškiai atskiria, kas gali ir turi kariauti, o kam pridera gyventi „taikų“ gyvenimą. Todėl turime apibrėžtus įvairius kombatanto, civilio, belaisvio, pabėgėlio, nepilnamečio ir t.t. statusus. Visi esame sudėlioti į savotiškas lentynėles. Aš esu civilis, tad į mane šauti negalima (neteisėtas taikinys), tačiau man taip pat nepridera kištis į kariaujančių reikalus, jiems kaip nors talkinti ir patarinėti…
Turėtų viskas būti aišku ir teisinga: mes – Vakarai – turime technines galimybes laimėti prieš bet kurios šalies ginkluotąsias pajėgas. Bet kodėl nelaimime? Ogi todėl, kad realus pasaulio gyvenimas klostosi veikiau pagal XIX amžiaus karo teoretiko Carlo von Clausewitzo įžvalgas. Jos sako, kad kare dalyvaujame visi, kiekvienas savaip, ir kariškiai kariauja ne todėl, kad jiems patinka, kariauja dėl mūsų visų, mes – civiliai – esame jų darbdaviai, tad jei ką, mes esame dėl visko ir „kalti“ ir iš tikro kalti.
O taikos nelaimime todėl, kad iki šiol nežinome kaip suderinti tas filosofijas, kaip nugalėti tuos, kurie „rašo užduotis“ kariaujantiems, kaip nugalėti tuos, kurie formaliai yra visai „ne prie ko“?
Antra – karo apibrėžimas. Esu ne kartą rašęs, karai iš esmės būna dviejų rūšių. Techniniai karai, kuriuose laimi techninės priemonės ir kurių pasekmė yra ekonominių, ūkinių bei teisinių problemų sureguliavimas. Tai – nežūtbūtiniai karai, greičiau varžybos, kurių rezultatus gali akceptuoti ir pralaimėjęs. Tokius karus mes ir mokame kariauti.
Kas kita – civilizacijų karai. Techniniai laimėjimai juose – tik regimybė, civilizacijų karo negalima laimėti technika. Tokiame kare nepakanka įrodyti vien tik fizinį pranašumą. Zbigniewas Brzezinskis dar prieš kelis dešimtmečiu teisingai teigė, kad jokios politinės ar moralinės problemos negalima išspręsti vien techninėmis priemonėmis.
O taikos nelaimime todėl, kad iki šiol nežinome kaip suderinti tas filosofijas, kaip nugalėti tuos, kurie „rašo užduotis“ kariaujantiems, kaip nugalėti tuos, kurie formaliai yra visai „ne prie ko“?
Dauguma šiuolaikinių karų turi civilizacinių karų bruožus. Todėl pastebima, kad jie yra ilgi ir nesibaigia aiškiomis pergalėmis. Veikiau pereina į kažkokius neapibrėžtus sprendimus, neva, tikintis, kad viską išspręs kokie nors rinkimai ar rinkos ekonomika… Praktika rodo, kad išrenka „ne tuos“, ir taika būna pralaimėta. Gazoje techninis laimėjimas visai nebus tikroji pergalė.
Civilizacinius karus galiausiai laimi ne technika, iš tikro laimi tie, kurie iš pažiūros lyg ir visai nekariauja. Galima laimėti „dainuojančiomis revoliucijomis“, bet galima laimėti ir su teroristais.
Afganistane ir dabar Gazoje vyksta kažkas mums – taisyklių apologetams – nesuvokiama. Kariaujame prieš nelabai žinia ką, prieš terorizmo ar islamizmo fantomą (teroristinės organizacijos neturi savo aiškios struktūros ir skiriamųjų ženklų), ir saugom nuo karo, neva, civilius. Tai lyg karas prieš nacizmą, neskelbiant karo Vokietijai kaip valstybei. Labai tikėtina, kad fizinį karą Izraelis laimės ar net jau laimėjo, bet civilizacinis karas vyksta toliau. Ne visi arabai ir palestiniečiai yra “Hamas” šalininkai, yra net priešininkų, bet tie priešininkai visai nebūtinai mūsų šalininkai. Mes, ką ten bedeklaruotume, nesame islamo civilizacijos draugai.
Tokia tad diagnozė. O ką daryti? Ar ši Kartagina turi būti sunaikinta, ar..? Apie tai II dalyje po dviejų savaičių. Gali iš karto pasakyti, kad nacių ir sovietų taikytų metodų tikrai nesiūlysiu. Ne todėl, kad jie nepasiteisino, o todėl, kad žmonėms taip elgtis nederėtų.
