Kalėdos bus, bet be kalėdinio vakarėlio, nes… omikronas. Bijau, kad jei bus, tai užsikrėsit, o jei neužsikrėsit, tai vis tiek nubaus, nes tie reikalavimai… Baimė susirgti nemaža, bet kur kas daugiau baimės, kad nubaus.
Keistai klostosi. Filosofijos ir sociologijos klasikai aiškino, kad vienas iš svarbiausių žmogaus laisvės požymių yra gyvenimas be baimės. Turėjome būti drąsūs ir draugiški, ypač dabar, kai sukurta tiek daug bendravimo tinklų ir platformų, tiek galimybių pažinti vieniems kitus. O štai XXI amžiui jau įsisiūbavus esame visai nedraugiški – dažniau įtarinėjame, bijome, nekenčiame. Ypač tų tinklų ir platformų pagalba…
Nepradėsiu čia gąsdinti klasikinėmis baimėmis – teroristais, migrantais, bedarbyste, pinigų nuvertėjimu. Lietuviai, kaip ir kiti europiečiai, dabar labai visko bijo. Bijo ne tik susirgti nepagydoma liga, bijo būti apgauti internetinėje prekyboje, palikti „ant ledo“ smulkiame versle, bijo, kad juos paskiepys „ne tokia“ vakcina, ir dar daug ko bijo…
Per pirmuosius XXI amžiaus dešimtmečius žmonės pastatė daugiau „spygliuotų“ sienų, nei per antrąją XX amžiaus pusę (o buvo Šaltasis karas). Statistika. Nugriovus Berlyno sieną pasaulyje buvo 12 tvorų pavidalo „fizinių barjerų“ tarp šalių, šiandien jų yra daugiau kaip 70. Andai tik apie 5 procentai sienų buvo laikomos fortifikuotomis, šiandien – jau apie 20 procentų. Baimė.
Neseniai perskaičiau tokio kasmet leidžiamo Pasitikėjimo barometro („Trust barometer“) naujausią raportą, ir galiu tik patvirtinti, kad baimės ir nepasitikėjimo šiame pasaulyje vis daugiau. Vis daugiau baimės, kad mūsų priešu tampa valdžia, kurią, beje, patys renkame. Bijom savęs?
Keli štrichai apie specifines, gal iš karto ir nepastebimas baimes. Praeitą savaitę susidūriau su dviem neoklasikos vertomis istorijomis.
Vieną pavadinčiau ekologine. Prisiminkite seną anekdotą (atsiprašau, jei kam pasirodys rasistinis, bet čia literatūros klasika). Turtingas europietis, daug dirbantis, turintis solidžią sąskaitą, skraidąs gerais lėktuvais gera klase, nekalbant jau apie automobilių klasę, nutaręs praleisti atostogas Afrikoje, guli taip sau paplūdimyje ir mėgaujasi galimybe tiesiog nieko neveikti…
Pastebi netoliese gulintį vietinį bėdžių. Jo gulėjime matosi absoliutus abejingumas pasaulio reikalais ir net tinginystė. Europietis, žinia, nesusilaiko, ir pataria bėdžiui, užuot gulėjus, imtis kokio nors darbo, verslo, aktyvios veiklos. Bėdžiui paklausus, kam visa tai, europietis paaiškina, kad taip jis galėsiąs sukurti sau užtikrintą gyvenimą, investuoti, kurti pridedamąją vertę, sukaupti santaupų, dalyvauti pensijų fonduose, ir galiausiai turėti užtikrintą galimybę… ramiai gulėti ir nieko neveikti… Bet, sako bėdžius, aš tą ir darau…
Ekologinė ši istorija yra todėl, kad buvo užduotas klausimas, kuris gi paplūdimyje nerūpestingai gulintis vyrukas yra ekologiškesnis, kuris gyvena didesnėje harmonijoje su gamta. Atspėjote – tai bėdžius.
Paklauskite europiečio, kuris šiandien taip labai labai labai rūpinasi klimato reikalais, ar nenorėtų tiesiog pasikeisti vietomis su anuo bėdžiumi, tapti betarpiškai artimas gamtai be jokios ten kovos su klimato kaita.
Europietį tuoj pat sukaustys didelė baimė, nes jis niekaip neįsivaizduoja savo harmonijos su gamta be tos didelės alinančios vartojimo ir komforto mašinerijos. Baimė, ne dėl galimybės gulėti ir nieko neveikti. Jis guli ir bijo, kad neužsigulėtų per ilgai, nes praras nuolaidų kuponą vartojimo prekybos centre. Kvaila baimė, bet… tokia didelė.
Antra istorija – apie baimę, sociologinę. Apie vyrų ir moterų atlyginimus. Jau daug metų Europos Sąjungos statistikai dėlioja tokius grafikus, rodančius, kad beveik visose Europos šalyse statistinis vyras, kurdamas vadinamąjį bendrąjį vidaus produktą „užkala“ daugiau, nei produktą kurianti moteris. Reikia daryti viską, kad moteris „užkaltų“ tiek pat, ar net daugiau.
Tarkime, subtilus pianistas turi liautis spaudyti klavišus ir eiti krauti akmenų, nes mokama už energijos suvartojimą darbo metu. Lyčių lygybės (tiksliau lygiavos) psichozė stumia link išvados, kad (čia cituoju europinius, o ne sovietinius dokumentus), kad moteris reikia labiau įtraukti į darbo rinką ir sudaryti joms galimybes kuo efektyviau dalyvauti gamyboje… Ypač vairuoti savivarčius ir krauti akmenis.
Taigi, diskusijoje pasakiau, kad visa ta statistika yra paika ir skirta nebent senbernių ir senmergių klanams, nes žmonės, gyvenantys šeimose, turi ne asmeninius, o šeimos pinigus, moterys, mylinčios vyrus ir auginančios vaikus, disponuoja kur kas didesniais pinigais, nei formaliai uždirba, net didesniais nei uždirba vyrai, ir visai nebūtinai kariauja su jais darbo rinkoje. Geriau, kai ne kariauja, o draugauja.
Pažįstu labai laimingų moterų, kurios, užuot konkuravusios akmenų krovime, leidžia savo vyrams gerai dirbti ir uždirbti, gi pačios mėgaujasi motinyste ir gyvenimo laisve. Pažįstu ir labai nelaimingų moterų, kurios per savo darbus teturi šalia kokį tinginį ar „latrą“, su kuriuo konkuruoja, už kurį gal uždirba ir daugiau, nes anas dar, žiūrėk, ir prageria. Vaikų, jei ir turi, tai nelabai gali jiems skirti laiko, ir ta motinystė yra tik akmuo po kaklu. Už jo nešiojimą niekas dorai neatlygina. Vaikai – baisus lyčių lygybės priešas.
Vaikai – baisus lyčių lygybės priešas.
Klausimas – kuri moteris pagal Europos statistiką yra gera, kuri bloga. Pirmoji yra bloga, nors laiminga, antroji – nelaiminga, tačiau būtent ta, kuri kaip tik ir pildo statistikos rengėjų norus. Bet svarbiausia ne tai.
Paklausus, ar nori gyventi laimingai ir be konkurencijos darbo rinkoje, dauguma atsako „taip, bet…“. O tas „bet“ reiškia… baimę. Baimę, kad investuoti į draugystę ir meilę yra per daug rizikinga. Žinome, kad yra žavi ekologiška šeima. Bet iš baimės dažnai savo noru renkamės jos surogatą, renkamės savanorišką lažą bendrojo vidaus produkto kūrime. Dar senovės romėnai suprato, kad vergo darbas nėra efektyvus, bet statistiškai vergų tarpe nėra diskriminacijos.
Visi žino, kad baimė yra meilės antipodas. Ir to antipodo vis daugiau kiekviename žingsnyje, jau save įtikinome, kad bijoti yra saugiau, nei mylėti.
Kiekviename žingsnyje, jau save įtikinome, kad bijoti yra saugiau, nei mylėti.
Tad po viso to – išvada ir patarimas. Teorija ir praktika.
Pasvarstęs, į kokį pasaulį atėjo Jėzus, imu suprasti, kad tai buvo baimės epocha. Religija tokioje epochoje gali būti tik stabmeldiška baimė. Stabai yra dogmų ir taisyklių padariniai, o už taisyklių nesilaikymą – bausmė. Baimė būti nubaustam – stabmeldystės ašis. Kai tiek daug baimės aplink, daug ir stabmeldystės, tad Jėzaus „agitacija“ mylėti šiandien tiek pat svarbi, kaip ir anuomet.
Praktika. Pandemija pasibaigs tada, kai išmoksime gyventi taip, kad virusas nebus baisus. Gal jo „atėjimas“ ir yra ženklas išmokti mažiau bijoti, mažiau pasitikėti komforto „palaima“ ir mažiau vergauti bendrajam vidaus produktui. Gyventi laisviau. Kaip geroje kariuomenėje – saugotis, bet nebijoti. Ir nebijoti jaustis laimingiems.
O gal nebetikime tais stabais, kuriais mums liepia tikėti tie, kurie nori, kad netikėtume.
Manau, kad tai stabmeldystė, nes visad ateina diena, kai suprantame, kad Jėzus gimė. Kad Jėzus prisikėlė, ir kad esame stiprūs ne dėl stabų tvirtumo, o dėl savo tikėjimo.
