Nežinau, ar manasis šuo bus labai protingas, bet labai mokytas tai tikrai. Lanko šunų mokyklą. O joje, pasirodo, mokosi visi – šeimininkai mokosi šunų vadybos, o šunys mokosi, kaip iš tų šeimininkų išspausti daugiau savos šuniškos naudos.
Viena iš šunų menedžmento taisyklių sako, šunis reikia girti ir skanėstais „mylėti“ tik tada, kai jie klauso komandų ir elgiasi pavyzdingai. Jei šuo ima pernelyg savivaliauti ir elgtis netinkamai, jokiu būdu nereikia bandyti raminti jo kokiu gardžiu kąsneliu ar pagiriamuoju žodžiu. Nes gavęs „premiją“, jis savo šuniška logika supras, kad būtent netinkamu elgesiu gali išpešti sau naudos. Žmogus gi savo žmogiška logika galvoja, kad šuniukas, gavęs kąsnelį supras žmogišką meilę, atjautą, supratimą, norą gyventi ramiai ir stabiliai, tad apsiramins ir „daugiau taip nedarys“.
Taigi, žmogus dažnai mano, kad šuo mąsto kaip žmogus, o šuo iš tikro mąsto kaip šuo, o ar galvoja, ką mąsto žmogus…? Šuniška paslaptis. Panašu, kad tikrai nesirūpina „ką žmonės pagalvos“, kąsnelis kur kas svarbiau nei reputacijos išsaugojimas.
Šias šuniškas metaforas prisiminiau ne šiaip sau. Ogi dėl dviejų dalykų. Pirmasis yra tai, kad pas mus – Vakaruose – vis garsiau kalbama, kad tą karą Ukrainoje reikia kažkaip baigti ir dėl tos pabaigos kažkaip sutarti. Kalbama, kad sutarti norisi iš stipresnio derybininko pozicijos, tačiau net ir jaučiantis stipresniu, reikės tai Maskvos valstybei kažką duoti, tikriausiai dalį tos pačios Ukrainos. Juk nugalėti nepavyksta, gal iš tingumo, gal iš silpnumo, gal todėl, kad kariaujame kažkaip ne taip… čia ilga kalba. Esmė, kad nepavyksta.
Antras dalykas yra tai, kad poreikis „kažką duoti“ yra ne pirmas kartas. Šį rudenį sukanka 86 metai nuo tos dienos, kai Vakarų diplomatijos pastangomis Vokietijos diktatorius vardu Adolfas buvo „nuramintas“ gardžiu kąsneliu – gavo dalį Čekoslovakijos. Aišku, kad kąsnelį atidavę britai su prancūzais mąstė kaip žmonės – kaprizingą „šunelį“ Adolfą reikia kažkaip sutramdyti, kad nurimtų. Britų premjeras taip džiaugėsi sumanymu, kad gyrėsi, jog, paaukojęs Sudetų kraštą, atvežė britams ir kitiems Europos žmonėms taiką visai generacijai, o gal ir iš viso… amžiams. Nepamenu ar tas premjeras turėjo šunį, bet šunų tai tikrai nesuprato. Kitas britų politikas vardu Winstonas buvo gal net kokios šunų mokyklos dalyvis menedžerio teisėmis, nes labai gerai suprato, kad diktatoriai niekada nemąsto kaip žmonės. Gavęs kąsnelį, Adolfas reikalaus kito. Bus ne tik gėda, kad šuo gudresnis už premjerus, bet bus ir karas. Nes kąsneliai pasibaigs. Tai va.
pas mus – Vakaruose – vis garsiau kalbama, kad tą karą Ukrainoje reikia kažkaip baigti ir dėl tos pabaigos kažkaip sutarti.
Vakarų politikai visada norėjo būti gerais mokinukais, savo politinę patirtį jie labai dažnai vadina išmoktomis pamokomis. Antrasis pasaulinis karas galėjo būti pamoka apie tai, kad net ir labai mokyti šunys lieka šunimis, o šunys politikais nevirsta, bet… Net priminus jiems, kad Maskvos diktatorius, gavęs Ukrainos kąsnelį, supras tiek, kad galima reikalauti daugiau, dažnas atsikerta dviem argumentais: arba, sako, visi pavargom dėl tos Ukrainos ir geriau karą baigti, nes kariaujame kažkaip durnai, arba – čia ne tas atvejis, čia ne Hitleris, o maskolis – ne vokietis…
Nuo savęs pridurčiau, kad abu argumentai yra verti anų laikė britų premjero, manančio, kad nusikaltėlio pažadas nustoti žudyti bent šį vakarą yra ilgalaikės taikos sinonimas. Teisės praktika rodo, kad ne pavardė ar tautybė, o realijos lemia, ar atvejis „tas“ ar „ne tas“.
Nusikaltėlis, kurį Vakarai, neva, gaudo, bet iki galo bijo sugauti, tikisi, kad, kad ir toliau rasis „žmonių“ kurie jo logiką palaikys „ne tuo atveju“, palaikys žmogiška logika ir legalizuos tuos gardžius kąsnelius. Tikėjimas ne be pagrindo, nes norinčių su tuo diktatoriumi elgtis žmogiškai ne taip jau mažai. Todėl ir ta, neva, mylima Ukraina tampa tokiu kąsnelių maišeliu. Mums tie kąsneliai kaip kąsneliui, bet šuniui – tikras gardėsis. Šuns logika yra kur kas logiškesnė. Visa, kas gaunama suvalgyti, valgoma, visa, ką galima sumedžioti, taip pat valgoma. Taikos balandžiai su žmogiška logika, ypač tie, kurie bando prisigerinti, irgi skanu. Tad ir jiems laikas ateis. Taika? Kas čia per keistas žodis…
Kaip jau nebe jaunas žmogus, daug metų paskyręs tarptautinei politikai, pasakysiu, kad ir geriausiai išmoktos pamokos po kurio laiko tampa prisiminimu, dar vėliau svarbia istorijos detale, o dar vėliau tik vadovėline istorija. Vadovėliai sako, kad ir mūsų Abiejų Tautų Respublika buvo ištąsyta po kąsnelį, pakalbėjus, kad… taip bus geriau. Prisimenu, kad ir mums prieš kelias dešimtis metų siūlė visokius „kompromisus“ su Maskva – gal Lietuva be Klaipėdos, gal be kokio miesto Ignalinos rajono pakraštyje, kad be vėliavos ar politinės valios stoti į kokias nors tarptautines organizacijas. Nepasidavėme, aišku, mums tada buvo gal ir lengviau, nei Ukrainai dabar.
O jei jau apie išmoktas pamokas ir gyvenimo patirtį, tai šunims tramdyti yra senas ir patikimas (nors dabartinių taikos balandėlių nemėgiamas) būdas. Lenciūgas. Sakysite nehumaniškas. Tikrai nehumaniškas, išvertus į suvalkiečių kalbą – nežmoniškas. Bet vėl painiojate žmogiškus ir šuniškus dalykus…
