Kaip pasakoje, seniai labai seniai – 1996 – metais respektabilus komitetas Nobelio literatūros premiją paskyrė Lenkijos poetei Wisławai Szymborskai, kaip oficialiame rašte pasakyta – už ironišką poetišką žvilgsnį į tikrovės biologinį bei socialinį kontekstą. Kai kas, iš tų mokančių gerai skaičiuoti, pastebėjo, kad paskyrimas keistas – ta moteris per savo gyvenimą parašė tik apie 350 eilėraščių, kartais ir visai neilgų, tad galima sakyti, mažaraštė. Nobelio premiją gavo ne pagal dabar madingą lyčių įvairovės, politinės tapatybės, odos spalvos etninio žemėlapio ar kokią mažumų įteisinimo kvotą. Tiesiog, gera poetė, rašė eiles, kurios man leido įsitikinti, kad žemiškasis gyvenimas nėra jau toks rimtas projektas, kokiu mes jį dažnai įsivaizduojame.
Kita vertus, kai kurie, mokantys viską skaičiuoti, pastebėjo, kad poetės verslo planas puikus – už kiekvieną parašytą žodį gavo keliolika kartų daugiau nei koks Winstonas Churchillis, kuris, žinia, žodžio kišenėje neieškojo. Puikus sandoris, pasakytų sandorių meistras.
Man įstrigo poetės pastebėjimas apie tai, kokiame pasaulyje gyvename. Pasaulio pabaiga jau buvo. Tik mes ją praleidome, pramiegojome, nepastebėjome ir visiškai nesusijaudinome, kad tas dabartis visai ne ta, kokią mums sukūrė, paliko, kokia būna kiekvieno svajonėse… kol svajonės numiršta, nes dabartiniame postpasaulyje jos tiesiog nebeišgyvena. Pasaulis, kuriame „peizažai tik adresais pavirtę“.
Tų adresų pilnos facebookų ir instagramų saugyklos, primenančios, kur ir kada buvome, bet nebeatmenančios, ką tada jautėme, sakėme girdėjome. Šalia veidų nuotraukose užsirašome vardus, kad neužsimirštų. Bet kam visa tai, jei nebežinome, kas tą akimirką mus siejo. Džiūgaujame nuo vis didesnės vadinamo dirbtinio intelekto gausos, nesuprasdami, kad patys esame vis labiau dirbtiniai. Adresai svarbiau negu peizažai. Čia viską jau nuo savęs pridėjau, norėdamas pasakyti, kad šiandien pasaulis pasibaigė. O gal tiksliau nusibaigė. Nusibaigė tai, ką politologai vadino istorijos pabaiga. Pabaiga juk, ar ne? Tai ir nusibaigė.
Savo Naująjį Pasaulį šiandien atrandame kaip kokią Ameriką, visai nenorėdami jos atrasti. Juk Sename Pasaulyje buvo taip gerai. Poetės vertas ironiškas pastebėjimas – kažkada Ameriką atrado tas, kuris jos visiškai neieškojo ir niekaip neprisipažino atradęs – ieškojo geresnio kelio į Senojo Pasaulio „pagardus“. Šiandien prancūzas, britas, ukrainietis… indas ir žydas atsiveža kažką, ko visai nesitikėjo, kas buvo anksčiau.
Savo Naująjį Pasaulį šiandien atrandame kaip kokią Ameriką, visai nenorėdami jos atrasti.
Naujasis Pasaulis iš tiesų yra naujiena, kurios nenorime ir nesuprantame. Manėme, kad būsime jo mylimi vaikai, kuriems daug leidžiama ir atleidžiama, ima rodytis, kad mes kažkokio kompiuterinio žaidimo personažai su ribotu „gyvybių“ skaičiumi. „Gyvybes“, kaip žaidimuose, galima prarasti, bet galima ir išsikovoti ar nusipirkti. Sandoris. Manėme, kad kovojame už laisvę ir tėvynę, o sakom kad už retuosius metalus ir senus žemėlapius. Sandoris. Senasis diplomatijos guru, vadintas Kissingeriu, paliko mums daug geopolitinių sandorių, taip ir nevirtusių taika bei laime. Naujasis Pasaulis kalba apie sandorius labiau panašius į grobio dalybas nei į susitaikymą.
Nūnai visi prisimena, kaip prieš Antrąjį karą Miunchene buvo pasiektas sandoris dėl Europos taikos pasidalinti, neva, dėl visko kaltą Čekoslovakiją. Buvo liūdnai pagarsėjęs Chamberlainas, tvirtinęs, kad sandoriu atnešė taiką, buvo ironijos nestokojęs Churchillis, pasakęs tiesą – sandoriai dėl taikos pranašauja karą. Ir štai jums šios dienos ironija – norinčių būti Chamberlainais ir atnešinėti taikos sandorius šiandien kur kas daugiau, nei svajojančių būti Churchilliais ir kovoti už tiesą…
Visą gyvenimą (kol kas sėkmingai) atkalbinėjau kolegas politikus nuo dviejų dalykų. Vienas jų – neutralitetas, nes jo „dėka“, po ano Miuncheno prisišaukėme 1940-sius. Nenorėjome kištis į didžiąją geopolitiką, tai ir mūsų niekas negailėjo. Šiandien vėl girdžiu – gal būkime neutralūs, juk nei Panama, nei Ukraina ne mūsų kiemas… Antras – nesibaigiantys politikų postringavimai, kad mums, neva, tokiems mažiems jokios didelės vertybinės politikos mums nereikia, mūsų vis tiek neklausys ir mums visa užsienio politika yra tik užsienio prekyba. Ieškokime rinkų bei pelno ir nepraraskime jų, net jei prekiaujame toli gražu ne rojaus soduose prinokusiais obuoliais.
Šmaikšti piešinio meistrė ir mano facebooko bendrininkė, besivadinanti Herta, vienąkart nupiešė šunį ir katiną – du namų geopolitikai reikšmingus personažus, – naktį prižadintus lakštingalos čiulbesio. Šuniui jis atrodė nuostabus, katinui… sako, nieko ypatingo ta lakštingala, skonis kaip žvirblio.
Čia ir yra tas ironiškas pasaulio moralas. Jeigu jau esame tokie nedideli paukšteliai, mūsų vertė priklauso nuo to, kuo norėsime būti – lakštingalomis ar žvirbliais, ir kaip mus vertins tas Naujas Pasaulis – vertybiškai ar pragmatiškai? Taip, tas Naujas Pasaulis, kurio peizaže baltas namas su adresu Pensilvanijos prospekte. Taip jau nutiko, kad mūsų likimą labiau lemia ne Lietuvos, o Pensilvanijos rinkėjai. Kaip ten nenutiktų, galime ir net privalome rinktis. Jei visa politika yra tik prekyba ir neutralitetas, tai ir likimas žvirblio, jei kitaip… tai kitaip. Net ir klausos neturintys supranta, kad lakštingala neparduodama už žvirblio kainą.
Wisława Szymborska, sako, mylėjo kates. Bet ne dėl maitinimosi įpročių. Buvo kitų priežasčių.
