Praėjusio sekmadienio kalendoriuje buvo parašyta, kad tai tarptautinė statistikos diena. Ar kažkas panašaus… Verta paminėjimo, todėl, kad statistikos vieta mūsų gyvenime labai įdomi. Vieniems tai mokslas, kuriuo paremta daugelis mūsų politinių ir ūkinių sprendimų, kitiems – viena iš melo formų, nes, kaip sakoma, skaičiais ir faktais galima įrodyti viską. Pagal užsakymą.
Statistikos analuose neradau tyrimo ir atsakymo į klausimą, kurių žmonių yra daugiau – už mokslą ar už melą, tad mano akimis statistika yra mokslas ir melas viename. Jei manote, kad tai neįmanoma, nusiraminkite, XXI amžiuje niekas negali tvirtinti, kad mokslas yra tiesa. Mokslas yra nuomonė, melas – taip pat nuomonė, tad – viskas gerai. Man regis, statistika yra menas, o mene tiesa ir pramanas dera kuo puikiausiai.
Neseniai lietuviai turėjo progos dalyvauti statistiniame tyrime, pavadintame rinkimais. Viso šito tyrimo tikslas, kalbant moksliškai, buvo atlikti statistinę politinių simpatijų analizę. Tikslas pasiektas, skaičiukų daug, ir jie turėtų tapti tiesos kriterijumi, formuojant šalies valdžią…
Bet bet bet. Suskaičiavus kokių tik bebuvo rinkimų balsus, tiesiog negali nesistebėti politikų sugebėjimais juos interpretuoti. Jei jums atrodo, kad reiktų „žvelgti tiesai į akis“, tai atrodo labai keistai. Rinkimų dažniausiai niekas nepralaimi. Kas gavo daugiau, dėkoja „visiems sąmoningiems Lietuvos žmonėms“, nors tokių dažnai yra vos procentu kitu daugiau nei „nesąmoningų“. Siūlantys izoliuoti kokią nors „mažą“ partiją ir besijaučiantys dideli, turėtų matyti, kad statistiškai gavo vos šeštadaliu daugiau nei „mažiukai“.
Statistikos melai leidžia bet kuriam „paskaičiuoti“, kad „savo rinkėjus“, tai jis susirinko, kad neprarado „savo miesto“ ar „savo kaimo“, o jei ką, tai kaltas ruduo, keliai, saulė, šešėlis, feisbukas, kaimynas, ruso propaganda ar briuselėnų klastos. Ir viskas pagrįsta statistika. Gerai pagalvojus, rinkimai išties neblogas išradimas – visiems puiku šiame pasaulyje, galima meluoti ir tuo pat metu pasiremti… objektyviais skaičiais. Viskas viename.
Po statistikos paprastai ateina metas aritmetikai. Pagal politologijos vadovėlius (įtariu, labai pasenusius) politinės koalicijos – valdančios ar opozicinės – yra formuojamos ideologiniu pagrindu, jos gali būti kairės dešinės liberalios konservatyvios… Pagal tai, kas vyksta dienos diskusijose, suprantu, kad pagrindinis koalicijų formavimo kriterijus yra … aritmetika, kas čia kam kokį skaičių pridės atims, net rinkėjai jau agituojami balsuoti ne už idėją, bet už tai – leisti ar neleisti kokai nors potencialiai koalicijos partnerei gauti reikiamą skaičių. Ideologijos? Kur jau ten… jei dėl skaičiaus sutarsime, ideologiją parašysime… Kažkada Šančiuose kortomis žaisdavome žaidimą, kuriame svarbiausias skaičius buvo 21. Dabar svarbus – 71.
Suskaičiavus kokių tik bebuvo rinkimų balsus, tiesiog negali nesistebėti politikų sugebėjimais juos interpretuoti.
Yra sakančių, kad visa demokratija ir politika yra ne kas kita, kaip taikomoji statistika. Apie valdžios ir statistiko aktualijas jau kalbėjome, bet statistika pasako mums dar daug kitų dalykų – su kuo kurti verslą, iš ko skolintis, su kuo draugauti, su kuo kariauti. Po Pirmojo Pasaulinio karo valstybių sienas pradėjo nustatinėti plebiscitais – pagal gyventojų statistiką. Bet nieko gero iš to neišėjo, nes po kurio laiko Hitleris įrodė, kad pagal statistiką dalis Čekoslovakijos yra Vokietija. Dalis Lietuvos su visa Klaipėda – taip pat.
Prieš kelis metus toks vienas Maskvos administratorius „rado“ statistikos, rodančios, kad ukrainiečiai yra rusai… Iš savo praeities menu kelių dešimčių metų epizodus, kurių personažai „briuseliuose“ sakė, kad mūsų nepriklausomybe neabejoja, bet jiems reikia statistikos, suprask, kokio nors referendumo, kad skaičiai bylotų, jog lietuviai tikrai nori būti lietuviais, o ne maskvėnais. Jau kuris laikas pasaulis susinervinęs laukia, kokius statistikos skaičiukus lapkričio pradžioje gaus iš Amerikos. Daug to skaičiukų žinoma ar beveik žinoma ir dabar, galutinį ir neapskundžiamą žodį pasakys „svyruojančios“ Pensilvanijos rinkėjai, kurių skaičius, lyginant su visa Amerikos statistika, labai nedidelis. Bet tai bus jau aritmetika…
Jau sakiau, kad vieni statistiką laiko mokslu, kiti melu. Pirmieji save dažniau vadina realistais, o antrieji – visokiais keistais vardais – idealistai, išsišokėliai, vizionieriai, brakonieriai… Realistai siūlo žvelgti į pasaulį objektyviai, remiantis racionaliomis išvadomis, kylančiomis iš, dažniausiai, statistiškai patikimo realybės vertinimo. Lyg ir viskas teisingai. Bet kai klausau realistų, vis prisimenu savo kaip mokslininko praeitį. Tyrimus kažkada darėme su triušiais, ir gerai žinau, kad narvelyje tupinčiam ilgaausiui gyvenimas pagal statistinį vertinimą ženkliai geresnis nei jo giminaičiui miške. Bet jei leistum rinktis… tas mūsų „narvelinis“ lėktų į mišką.
Kur čia suku? Ogi noriu pasakyti, kad svarbiausius mūsų gyvenimo pasirinkimus lemia ne statistika ir ne racionalumas. Ne paslaptis, kad normaliame gyvenime nėra. Kai imame pasaulį kurti pagal statistiką, pasekmės būna apverktinos. Gal ir todėl, kad skaičiai pasako, ką turime, o ne apie ką svajojame.
Žinomas istorijos filosofas Arnold Toynbee kažkada pastebėjo, kad visos civilizacijos pergyvena tarytum savotiškus metų laikus, naujos idėjos atsiskleidžia „pavasariais“, gi „rudenį“ labiau norisi nieko nekeisti ir palengva užmigti žiemos miegu. Šiandien ne tik paprastas ruduo, šiandien mūsiškė Vakarų civilizacija, nebeturinti naujų idėjų ir vizijų, nori veikiau remtis statistika ir aritmetika, kaip stabilumo garantais. Ir nieko nekeisti. Tas pats Toynbee sakė, kad pasaulį keičia ne statistinė dauguma, o kuriančioji mažuma, žmonės, atsirandantys lyg iš šalies, dažnai pradžioje visai nesuprantami ir laikomi išsišokėliais ar keistuoliais. Bet būtent jie ir keičia pasaulį. Ne visada „pataiko“, būna baisių chuliganų ir niekšų, plėšikų bei griovėjų, tokių reikia saugotis, bet, galisiai, be rizikos pergalių nebūna.
Tad į rinkimus, plebiscitus, apklausas ir analizes žiūriu savaip – ieškau civilizacinio pavasario pranašų, ieškau tų visokių „nerealistų“, kurie keičia pasaulį jo negriaudami. Keičia atnaujindami. O kadangi čia apie rudenį, tai rudens įvykių kalendorius priminė, kad seniai labai seniai – 1978 metų rudenį toks Karolis Wojtyla buvo išrinktas popiežiumi. Daug kam buvo netikėta, kad Dievo vietininku tapo ne italas, labai nestatistiškai.
Karolis Wojtyla, tapęs Jonu Pauliumi II, o dabar jau ir Šventuoju, be kitų gerų dalykų primygtinai kvietė atnaujinti Žemės veidą, tikiuosi, prisiminate tą 104 psalmę… Tais laikais daug kas nesuvokė, kokia nauda iš netipinio popiežiaus, iš taip pat rudenį Amerikoje prezidentu išrinkto aktoriaus, iš daug ko, kas visiškai netilpo į tipinio gyvenimo statistiką. Ukrainos komikas irgi netiko. Visi mano minėtieji sulaukdavo daugiau patyčių nei padrąsinimo (statistiškai paskaičiuota), bet jie jau buvo tokie.
Šiandien sakome, kad pasaulyje yra kažkas tokio nežmogiško, gal net antižmogiško, žalojantis ne tik mūsų dvasią, bet ir kūną, kažkas, kam, jaučiame, turi ateiti pabaiga. Žemės veidas vėl yra ne toks, kaip norime, ne toks, kaip jį kūrė minėtasis Wojtyla. Tai nėra laimingo pasaulio veidas, kartais labai savanaudis ir ciniškas, kartas visai praradęs viltį, kad gėris gali nugalėti blogį. Vis dažniau regis, kad nori su tuo blogiu sutarti… O jei jau ką, tai, visai statistiškai paskaičiavus, realizmas ir protas galiausiai kainuoja brangiau nei idealizmas ir netikėtos vizijos
