Nepamenu, ar kada anksčiau buvo laikas, kai sulaukdavau tiek daug klausiančių, kas čia dabar bus? Ne vien apie Ukrainą. Apie mus pačius taip pat – ar mūsų svajonės, kad įstoję į NATO galėsime ramiai miegoti, kad už 2 procentus galėsime nusipirkti nepriklausomybę, kad Amerika, išradusi krepšinį, bus visada su mumis?
Pasirodo, gali būti ir kitaip, juk buvo kitaip, buvo kad tos Amerikos iš viso nebuvo, buvo, kad mes buvome didžiausia valstybė Europoje. Todėl visiems sakau, kad strateginės geopolitinio mąstymo klaidos yra manyti, kad dideli visada yra dideli, kad karus laimi tie, kurie prabangiau gyvena, kad iš istorijos mokytis neverta, nes tai buvo seniai ir tie „senoliai“ neturėjo interneto ir instagramo.
Praėjusią savaitę teko dalyvauti pokalbiuose apie tokį europietišką geopolitinį projektą, pavadintą Europos kariuomene. Daugelis pokalbio dalyvių manė, kad ta kariuomenė bus naujas reiškinys kontinento istorijoje, todėl jos kūrimas būsiąs labai sudėtingas, žinant visas europietiškų sprendimų priėmimo bėdas.
Prisipažinsiu, kad ne vieną nustebinau, leptelėjęs, kad nieko čia naujo. Europos kariuomenių būta. Ir ne kartą.
1683 metais Lietuvos Didysis kunigaikštis Jonas III Sobieskis, vadovaudamas jungtinėms Europos pajėgoms pralaužė Vienos apgultį ir pradėjo Europos išvadavimą iš Osmanų valdžios… tai viena didžiausių ir geopolitiškai svarbiausių Europos, kaip civilizacijos, karinių pergalių.
Kodėl ir kaip jam pavyko tada ir ko tikėtis dabar? Pirma – krikščioniškoji Europa tikrai jautė civilizacinę grėsmę, o buvo net kalbančių apie krikščioniškos civilizacijos saulėlydį.
Antra – kariauti skatino moralinis autoritetas, o jis vadinosi popiežius Inocentas XI be jokio politinio korektiškumo ir noro visiems patikti kvietęs ginti civilizacines vertybes. Jonas III Sobieskis buvo „prikalbėtas“ tapti tuo kariniu ir politiniu autoritetu, gavo pakankamai gerą finansavimą bei laisvas rankas kariuomenei rinkti. Ne kokioje kito penkmečio finansinėje perspektyvoje, bet čia ir dabar.
Europos kariuomenių būta. Ir ne kartą.
Trečia – nebuvo siekiama, kad kare dalyvautų būtinai visi ir konsensusu sutartų dėl karo eigos ir baigties. Beje, taip jau įvyko, kad prancūzai su visu savo Liudviku XIV – Karaliumi-Saule – stengėsi karo išvengti (Viena, tai juk dar ne Paryžius), vengrai, kaip dažnai būna, pasirinko ne tą pusę. Kariavo tie, kam buvo „netoli“, formaliai tokia tuometinė „europos sąjunga“, vadinta Šventąją Romos imperija su visu imperatoriumi Leopoldu ir dar keliais sąjungininkais.
Ketvirta – Sobieskis turėjo kare išbandytą ir gerai veikiančią kariuomenę, galinčią be didelių reformų stoti į kovą.
Ar šiandieninė Europa, tai mėgstanti pasinaudoti „gerąja praktika“, gali pakartoti Lietuvos politinio ir karinio vadovo sėkmę?
Suprantu, kad ta ana „šventosios romos…“ buvo kur kad mažiau integruota nei šiandieninė Europos Sąjunga, bet šiandien su moraliniu autoritetu labai prastai, vertybės labai neapibrėžtos, pagal pačią ES veikimo schemą niekaip negalima „aktyvuoti karo eigos“. O dar ir „liberum veto“ vos ne kiekviename žingsnyje, kai reikia ką nors rimtai nuspręsti.
Be to slegia liūdna patirtis iš nepavykusios Europos gynybinės sąjungos šeštajame dešimtmetyje – buvo prancūzų „liberum veto“, liūdna ir vadinamo eurokorpuso kūrimo patirtis, kai pasirodė visai kvaila „pirmais-antrais“ statyti į vieną dalinį prancūzus su vokiečiais. Liūdna prisimenami ir visi Saint-Malo tipo pasižadėjimai „duoti“ karius į jungtinę kariuomenę.
Bendra Europos gynyba taip ir neatsirado. Viskas prasidėdavo nuo didelių gražių užmojų, bet atsimušdavo į pinigus ir kivirčus, kas turės kokią generolų kvotą. Šiandieniniai Sobieskiai ar De Gaule‘iai arba ramiai miega, ar užsiėmę kažkur kitur, gi karo nekariavę kabinetų generolai moka viską suskaičiuoti ir pasakyti, kad kariauti gal neverta, juk viskas ir taip neblogai.
Europa pastaraisiais dešimtmečiais mėgo save vadinti labai keistu ir jos pačios išgalvotu vardu – Minkštoji galia. Europa didžiavosi, suradusi būdą kaip gyventi be karo mašinerijos ir tradicinio saugumo, karus pakeisti verslu, mokslu, šokiais, žaidimais, lytiniais pasikraipymais ir dar kuo tik įmanoma… Jau rodėsi, kad visus karus-marus gali pakeisti „minkštoji galia“ – verslo sėkme ir gyvenimo komfortu susigundys juk ir didžiausi barbarai…
Tai nebuvo pirmas kartas istorijoje, kai manyta, kad fiktyvus visuomenės gyvenimo modelis, vadinamas ekonomika ir kultūra, yra svarbiau už visokias ten istorines tiesas, teisybes ir neteisybes. Komfortu paremtą gerovę vietoj karo barbarams ir kitokiems kaimynams siūlė romėnai, bizantiečiai ir venecijiečiai ir kitos pasiturinčios bendruomenės. Visoms baigėsi vienodai – barbarai laimėjo. Ne todėl, kad buvo protingesni ar techniškai labiau pažengė. Todėl, kad visoms toms „minkštosioms galioms“ trinktelėdavo kieta lazda.
Ne paslaptis, kad pastarosiomis dienomis mūsų Europa panikuoja. Panika ne šiaip sau – gyventi darosi nesaugu. O nesaugu todėl, kad neturi ne tik geros kuokos, bet ir šiaip lazdos. Ir supranta, kad reikia skubiai ieškoti ko nors kieto, kad apsigintum. Minkštoji galia virsta negalia. Ir sunkiai pagydoma…
Kariauti teks, ir kariauti ne iš baimės, bet rimtai siekiant karinės pergalės. Jau imama norėti ne tik gintis, bet ir laimėti. Bet tam reikia dar išpildytos ketvirtos sąlygos, kurią turėjo Sobieskis – patyrusios kariuomenės. Taigi, ne Ukrainai reikia stoti į NATO, o Europai jungtis į Ukrainos kariuomenę. Toks žingsnis būtų (tikėtina) teigiamai priimtas ir Vašingtone. Apie tai kol kas kalbama kaip apie akibrokštą, bet karą dažnai laimi akibrokštas.
Sako, anasai Lietuvos Didysis kunigaikštis buvo avantiūristas ir „peštukas“, bet stebėtinai pamaldus ir tikintis, kad galiausiai reikia pasikliauti ir Dievo valia. Kažkur sakė, girdėję jį sakant; „Dievas su mumis ne tada, kaip mes to norime, bet kai nusipelnome“. Gal? Per visas savo minkštas ir kietas galias bei negales.
Post scriptum. Sako, Vienos miesto valdžia niekaip nepasiryžta atidengti seniai sukurto paminklo Jonui III Sobieskiui už jo istorinius nuopelnus. Prisipažįsta – bijo, kad migrantams nepatiks, dar kokius neramumus sukels. Geriau, tad jau be Sobieskio ir be jo garbės. Su sava baime ir gėda… Va, kaip, čia toje Europoje.
