Prieš porą dešimtmečių Lietuvos politiniame žodyne buvo tokia sąvoka – „žmogus iš gatvės“, – dabar sakoma statistinis pilietis, kuris tai ką nors labai gerai žino, o kartais iš viso nieko nežino. Pasak tikrų ir netikrų demokratijos teoretikų, kartais jo žodis privalo būti laikomas lemiančiu, kartais – niekiniu. Čia jau kaip interpretuosi. Dar senovės romėnai žinojo, kad liaudis nėra nei labai apsiskaičius, nei išmintinga, bet išklausyti (ar bent pasiklausti) reikia.
Keletą kartų klaustas (vadinamose Gaidžio ir Prezidento apklausose) tas statistinis pilietis pasakė, kad tokios-anokios Stambulo konvencijos jis nenori, nes joje yra negerų dalykų. Gal perskaitė, gal neperskaitė, bet savo lietuviška nuojauta suvokė, kad ten kažkas negerai. Kitą kartą kažkas (nepamenu, bet tai ne Prezidentas) bandė paklausti, ar jis pritartų konvencijai tokiu ilgu bet labai tikru pavadinimu: Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo? Ir jis pasakė, kad pritartų, nes smurtauti iš esmės yra negerai. Gal perskaitė, gal neperskaitė (tokie ilgi pavadinimai savaime atgrasūs), bet žino, kad smurtauti negerai. Bet žino ir tai, kad Stambulo konvencijos problema yra visai ne smurtas prieš moteris, bet smurtas prieš prigimtinę, tautinę ir kultūrinę sąmonę.
Kadangi statistinis lietuvis, kaip ir tas statistinis romėnas, nėra jau toks didis eruditas, jam dažnai sakoma paprastai – jei ko nesupranti, pagalvok, ar tau asmeniškai trukdo kokie nors nesuprantami sprendimai. Jei šalyje atsirastų kokia antra-trečia privaloma valstybinė kalba? Juk netrukdo tau namuose lietuviškai, o vaikas mokykloje išmoks dvi-tris kalbas, ne bėda. Jei ir kokia aneksija, o kas jums čia asmeniškai negerai, jūsų neišveš?… vėliava pasikeistų…? bet ar tai problema, juk jau yra sakančių kad kai kas Lietuvos vėliavą „naudoja“ neatsakingai…
Apie aneksijas ne šiaip sau.
1939 metais Vokietijos Reichas ir Sovietų Sąjunga pasirašė tokią sutartį, kuri vadinosi, berods, „Nepuolimo sutartis tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos“. Jei paklaustumėte statistinės publikos, ar tokia sutartis yra politinis gėris, neabejotinai gautumėte teigiamą atsakymą. Nereikia nė skaityti. Svarbu juk – niekas jūsų nepuola, o ir pulti, regis nėra kaip, valstybės net bendros sienos neturi. Vokietija ir SSSR, pasak dokumento, nori taikos ir klestėjimo toje nusilpusioje ir susipriešinusioje Europoje. Pakto tekste nėra nieko, kas turėtų gąsdinti suomius, lietuvius ar lenkus, nieko, kad grasintų jų „tradiciniam“ tautiškumui, o visokie nuogąstavimai yra tik atsilikusio stereotipinio mąstymo kvailybės. Iš kurio galo skaitysi (ar visai neskaitysi), viskas į gerą.
Mūsų – statistinių ir nestatistinių piliečių – atmintyje minėtas susitarimas žinomas nesisteminiu pavadinimu: „Molotovo-Ribentropo paktas“. Pabandykite dabar paklausti, ar jis pritaria tam paktui. Beje, nedaug kas skaitė tą susitarimą ar paktą nuo pradžios iki galo, bet savo kailiu, savo biografija ir savo valstybės istorija žino, kas tai…
Šiomis dienomis tas statistinis pilietis perspėjamas, kad neturėtų kažkaip skausmingai reaguoti į konvencines naujoves, nes jam tai netrukdo. Jei gyvenate nesmurtaudami, jei esate „tradicinių“ lyčių pora jei norite, kad šeimoje vaikai vieni kitus vadintų broliukais ir sesutėmis, jei norite sekti jiems pasakas apie narsius karžygius ir žavias princese, niekas čia labai neuždraus. Gal tik šiek tiek…
Kažkas pamėgo cituoti Vokietijos istoriją, tai gi, daugumai vokiečių valdžios antisemitizmas visai netrukdė. Ir Stalinas asmeniškai netrukdė. Molotovo-Ribentropo pakto sumanytojams tiesiog likimo dovana buvo Vidurio Europos šalių neutralitetas. Skaitant ano amžiaus ketvirtojo dešimtmečio spaudą, regis, protu nesuvokiama, kaip tas neutralitetas žudė mus visus po vieną. Neutrali Lietuva sakė, kad Čekoslovakija toli ir mums neįdomu, dėl Klaipėdos patys kalti, Suomijos karas yra ne mūsų reikalas (Vilnius mūsų!). Neutrali Estija leido rusų lėktuvams naudoti savo oro uostus (tokia buvo draugystės sutartis), neutrali Šveicarija po keturiasdešimtųjų birželio žmones su lietuviškais pasais „pridavė“ SSSR ambasadai… ir taip toliau. O slaptieji protokolai juk tam ir yra slaptieji, kad… netrukdytų.
Dideliame žinių portale paskaičiau vienos „pilietės“ tekstą, sakantį, kad jei „tradicinė“ šeima mato kažkokią grėsmę dėl vadinamos partnerystės įteisinimo, tai anokia ten ir šeima.
Niekaip neapleidžia nuojauta, kad tie lietuviai ar suomiai buvo patys kalti, kad trukdė didžioms geopolitinėms idėjoms, kurios šiandien ne tik nelaikomos didelėmis, bet net ir nusikalstamomis. Dideliame žinių portale paskaičiau vienos „pilietės“ tekstą, sakantį, kad jei „tradicinė“ šeima mato kažkokią grėsmę dėl vadinamos partnerystės įteisinimo, tai anokia ten ir šeima. Geriau patylėtų, kol dar yra… Keista (o iš tikro tai nekeista), kad ta vadinamų influencerių bendrija, anai laikais virkavusi, kaip čia aktyvinti visuomenė, dabar labai ragina ją ramiai gyventi ir „nesitrukdyti“.
Ar minėta Stambulo konvencija turi slaptuosius protokolus, ar turi tai, ko nerasi konvencijos tekste, iš kuri galo beskaitytum? Tikrai taip, ir tie protokolai jau nėra jokia paslaptis. Jau parašytos šimtapuslapinės knygos apie tai… Nebekartosiu visko, nes šis tekstas bus pernelyg ilgas.
Taigi, tas žmogus iš gatvės… Jis tikrai nėra valstybės valdymo specialistas, jis nėra epidemiologas, nėra sinoptikas ir orakulas. Žinovai juokauja, kad tas statinis pilietis yra iš esmės fikcija, į kurią tačiau, orientuojamasi. Tiems, kurie mano, kad jis viską žino, pasakysiu – jis nėra absoliutus gėris. Turėjau garbės pagyventi Šveicarijoje, žinau, kad ir tie referendumai neretai nuveda klystkeliais. Kiekviena bendruomenė turi tą vadinamą „kuriančiąją mažumą“ kuri ir generuoja naujas idėjas, žmogui iš gatvės pritariant… arba nepritariant.
Bet kokia statistinė fikcija tas žmogelis bebūtų, jis yra jautrus, net labai jautrus, negalima jo vedžioti už nosies ir piktavališkai manipuliuoti jo žiniomis ir jausmais. Tiesiog žaidimas su ugnimi. Jei kas žaidžia, turi tai suprasti.
