Praėjusį savaitgalį tradicinėje Knygų Mugėje pristačiau savo atnaujintą knygą „Skaistyklos Evangelija“ (ta proga dėkoju Generolo Jono Žemaičio Lietuvos Karo Akademijai, ženkliai prisidėjusiai, pasirodant šiam kūriniui). Pristatymo metu gavau klausimą, kokio ir tikėjausi – jei Evangelija yra Geroji Naujiena, tai kokios čia dar geros naujienos gali ateiti iš skaistyklos, kur, tikintieji numano, gyvenimas nemielas. Visas „cimusas“ – tai knyga apie karą, o karas, mano nuomone, yra visuomenės skaistykla, savotiška visų mūsų nuodėmių valymo procedūra. Išsivalyti yra labai net neblogai.
Karas – visuomenės skaistykla. Valandų, praleistų prie knygos stendo, tėkmėje sulaukiau daug klausimų, kodėl čia taip. Visiems, kad rodė pasiryžimą skaityti, patariau „praryti“ bent jau pirmuosius puslapius, o po to, jei patiks, likusius keturios šimtus su viršum. Bet klausimas dažniausiai būdavo tas pats, kuo čia dėta ta Geroji Naujiena šalia… karo?
Atsakysiu keliomis ištraukomis iš minėtos knygelės.
Išminčiai sako, kad gyvenimas labai paprastas: gyvenk ilgai, laimingai, ir viskas bus gerai. Statistiškai dauguma planetos žmonių nori būti dori ir teisingi, bet… taip nėra. Po saule gyvena per aštuonis milijardus protingų būtybių ir jos visos skundžiasi, kad aplink vyrauja nesibaigiantis chaosas: karai, krizės, nepritekliai, kiekviename žingsnyje trūksta teisingumo ir tvarkos…
O kas dėl to kaltas? Gal stokojame išminties? O gal visus ir viską valdo bepročiai ir niekšai, uzurpatoriai ir apgavikai? Gal mūsų per daug? Gal per daug laisvės? Proto stoka paprastai niekas nesiskundžia, mes irgi ne. Bet nelabai kas nori suprasti, kad protingas žmogus jis savo elgesiu kartais kelia globalią sumaištį…
Pasaulį kuriame mes, kiekvienas kasdien į jį įdedame savo kūrybos dalį, tad ar ne patys esame atsakingi? Kuriame savo planetoje Rojų, tačiau vis nesėkmingai. Rojus juk nepasiekiamas tiems, kuriuos slegia sunkios, neišpažintos ir nenuplautos nuodėmės. Tad gal jos ir trukdo susikurti laimingą pasaulį?
Tikriausiai kiekvienas jaučia, kad nesvetima jam (bent jau retkarčiais) puikybė, godumas, gašlumas, pyktis, pavydas, nesaikingumas valgant ir geriant, tingumas. Tai žmogiška, jei save pripažįstame klystančiais. Bet nusidedama ne tik pavieniui – nuodėmes daro bendrijos, gentys, tautos, ištisos civilizacijos. Neretai mes tiesiog nenumanome, kokias pasekmes gali sukelti kad ir geromis intencijomis grįsti politiniai sprendimai. Dėl to politinis gyvenimas, tarptautiniai santykiai, civilizacijų raida paženklinti ne tik mokslo ir technikos progreso, bet ir nesibaigiančių karų, krizių, demoralizacijos. Nepasakysi, kad šito siekiame specialiai, kad esame blogi iš prigimties, kad nenorime laimės ir taikos pasauliui bei sau. Tikslai beveik visada būna geri… Matome ir tai, kaip sunku paskui savo nuodėmes išpirkti, kaip skauda.
Neretai mes tiesiog nenumanome, kokias pasekmes gali sukelti kad ir geromis intencijomis grįsti politiniai sprendimai.
Dėl to ir rašau apie visus pasaulio karus, apie jų santykį su mūsų tikėjimu ir… viltimis. Gal ir su mūsų meilės reikalais. Kai kam tikriausiai ši tema pasirodys keista, nes karas ir taip juk yra beprotybė, kurią geriausia kuo greičiau pamiršti, išmesti iš savo minčių sąrašo. Juk niekas neatneša tiek daug bėdų kaip karas… Bet (pasakysiu gal kiek šventvagiškai) ar neatneša jis mums ir satisfakcijų? Prisiminkime kad ir tokį Oršos mūšį, laimėtas kovas prieš bolševikus ir kitokius okupantus. Karžygiams statomi paminklai (ekonomikos reformatoriams, beje, kur kas rečiau), kariautojų, vardais vadinamos gatvės, mokyklos, miestai, tokių žmonių portretai ne vienoje šalyje atsiranda ant banknotų ir pašto ženklų. Galų gale kariuomene ir kariškiais pasitikima kur kas labiau nei politikais ar teisininkais. Kas tai – beprotybės šlovinimas?
Kita vertus, pralaimėti karai, nuostoliai ir kančios kelia amžiną klausimą: kodėl ir už ką mums ši bausmė, kas šio scenarijaus autorius? Keista, Jėzus savo žemiškoje kelionėje irgi nesustabdė nė vieno karo, nepateikė jokios genialios ekonomikos pertvarkymo programos, neparašė gairių politinėms partijoms – nepadarė nieko tokio, ko reikia šiandieninio žmogaus socialinei laimei. Man rūpi išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių, nepaisant didžiausių taikdarių ir diplomatų pastangų, ir mūsų dienomis įsiplieskia vis žiauresni karai, nė viena ligšiolinė integracija netapo istorijos pabaiga, o šiandienos pasaulio saugumas atsakingiems politikams, filosofams, daugelio įvairių sričių ekspertams kelia didžiulį nerimą?
Prieš tris dešimtmečius tvirtinome, kad karų nebus, prieš keletą metų pradėjome gyventi karo nuojautomis, o dabar gyvename karu labai netoli nuo namų. O jei jau taip, reikia rimtai pagalvoti, koks karas gali laukti mūsų artimiausioje ateityje. Kodėl Pasaulio Tvarka, sukurta tam, jog karų nebūtų, galiausiai baigiasi karu? Kodėl civilizuotas, aukštos kultūros šalis galiausiai pavergia barbarai? Kodėl visi kariauja už teisybę, bet nori laimėti karą, o ne išsaugoti taiką? Ar karas – neišvengiamas civilizacijos atributas, o gal tai nuodėmių suponuotas reiškinys? Ar įmanoma išvengti karų ir krizių? Atsakymas lyg ir paprastas: nereikia nusidėti (tik kaži ar pavyks). Kelias į laimę – tik per dorovę (deja), bet ne per technologijas. Ir jokių lengvatinių bilietų…
Dažnai pagalvoju, kad Jėzus atėjo ir mirė dėl mūsų, o ne dėl Rojaus žemėje. Jis atėjo sukurti Skaistyklos. Atėjo, sukūrė, išėjo (tiesa, mus palikęs budėti). O mes galvojame, kad dėl Rojaus… Tai ir verkiame, griūvame, keliamės. Pykstame ant to Jėzaus, kad išsvajotojo Rojaus kaip nėra, taip nėra. Gal Dievo sūnus mus apgavo? Kartais desperatiškai sušunkame, kad „Gott ist tot“, ir patys imamės Rojaus kūrėjų žemėje naštos ir garbės. Tikintys, skaitantys ir rašantys žino, kad visas Senasis Testamentas yra skaistykla, kuria buvo bandoma valyti žmoniją. Kas skaitė įdėmiau, gal pastebėjo, kiek jame karų, žudynių, keršto… Ir kiek daug atgailos. Apreiškimas gąsdina dideliais kataklizmais. Išminties knygų grupė Senajame Testamente pradedama Jobo knyga – knyga apie išbandymus. Apie meilę („Giesmių giesmė“) – pabaigoje. Tai irgi išminties dalis. Tad ir knygos apie karą, manau, gimsta ne todėl, jog kažką išgąsdintų ar suneramintų, bet kad tarp mūsų atsirastų daugiau meilės ir taikos. Išmintis kužda, kad ne karas išgelbės pasaulį, o grožis. Kaip ten dar sako? „Pagyvensim – pamatysim – svarbiausia, kad nebūtų karo…“ Kur tau…
