Tuokart rašiau apie baimes. Dabar apie ligas.
Kaip teigia įvairūs enciklopediniai žinynai, šizofrenija yra lėtinis psichikos sutrikimas, kuriuo sergant sutrinka tikrovės suvokimas, mąstymo nuoseklumas ir produktyvumas.
Asmenys, sergantys šiuo sutrikimu, patiria haliucinacijas ir kliedesius. Ilgametė patirtis rodo, kad ligoniai neretai susikuria savo vaizduotės „burbulą“, kuriame savotiškai apsigyvena ilgainiui nebesuprasdami, kad savo noru atsiduria nerealiame pasakų pasaulyje.
Akylesnis ir kandesnis skaitytojas, tikriausiai, pagalvos, kad dabar pradėsiu kritikuoti visus, kurie iš realaus pasaulio persikelia į gerai žinomu socialinius burbulus, kurie ieško ir neranda patogaus lytinio kūno savo vaivorykštinėms sieloms, galiausiai pasakysiu, kad klasikinės Alisos šalis „anapus veidrodžio“ yra ne kas kita kaip šizofreninė haliucinacija.
Iš tiesų, šiais reliatyvizmo laikais ribos tarp realybės ir pasakų pasaulio vis labiau išsitrina. Taipogi išsitrina ribos tarp ligos ir savo iniciatyva pasirenkamo tikrovės suvokimo. O tada pradedame svarstyti, ar šizofrenija yra psichikos sutrikimas ar tiesiog dar viena gyvenimo būdo rūšis, kurioje laisvė rinktis yra aukščiau bet kokių vertybinių principų ar sveiko (dar toks yra!!!) proto.
Nesu nei gydytojas, nei teisininkas, tad nesiimu autoritetingai spręsti kada ir kaip ligos tampa teisėtais norais, kada reikia gydyti, o kada toleruoti ir net ligas įteisinti. Esu lyg ir politikas (jei toks galvojimas atitinka tikrovę), tad toliau kalbėsiu apie tai, ką „moku“ – tarptautinės politikos šizofreniją.
Viena iš populiarių žmogaus elgsenos teorijų teigia, kad vaikų žaidimai savo esme yra vaikiška gyvenimo realijų imitacija. Vaikystėje žaidžiau karą. Kaip ir visi (taip atrodė) Šančių „bachūrai“. Prieš šešis dešimtmečius žaisti tokius žaidimus niekas nedraudė. Visi žinojo, kad karas nėra malonumas, bet tas žaidimas savotiškai rodė, kad karo nuojauta yra ne šizofrenija, o realybė, kuriai ruoštis mokė mūsų vaikiškas sveikas protas. Tas pats sveikas protas mokė kiekvieną vaiką ruoštis gyvenimui pagal savo prigimtį, o ne su prigimtimi pyktis.
Atėjo metas, kai kažkokie vaikų auklėjimo specialistai nutarė, jog vaikų žaidimus reikia reguliuoti: berniukams „nesveika“ būti stipriais ir vikriais kariais, mergaitėms tiesiog gėda žaisti mamas, auginti gėles ir draugauti su jas ginančiais berniukais. O jau karą žaisti tai visai blogai. Ir šiaip jau, karo gi… nebus. Ne tie laikai.
Šiandien gyvename taip, kad „už lango“ vyksta realus karas ir tą karą reiks realiai kariauti, bet mūsų šizofreninis politikos suvokimas kalba, kad geriau karą kariauti ne realybėje, o savoje veidaknygės paskyroje (ten jau visi savo karus laimėjo).
Kaip čia kariauti, kad nereiktų kariauti? Visai rimtai – ginčijamės ar padėdami Ukrainai gintis nuo kariaujančios Maskolijos, galime leisti jai kariauti su ta pačia Maskolija ir net laimėti. Ukrainą mylime, maskvėnų bijome tad sukuriame kažkokią šizofreninę situaciją.
Sakoma, kad padedame Ukrainai, „kiek reikės“, o iš tikro su ta pagalba yra labai nemoraliai manipuliuojama, nes nepadedame tiek, kad laimėtume. Teisus (gana dažnai cituojamas) Gabrielius Landsbergis sakantis, kad de facto Vakarai labiau rūpinasi Rusijos likimu, o ne Ukrainos.
Jei dar prisimenate, NATO pagal apibrėžimą yra karinė organizacija. Karas turėjo (pagal strategų svajones) parodyti, koks NATO yra galingas ir efektyvus, bet atrodo, kad būtent karas yra NATO „Achilo kulnas“, nes aljansas įsikalbėjo sau, kad dirbti „pagal specialybę“ yra visiškai nepasiruošęs.
Aljansas linkęs užsiimti tarptautinių interesų derinimu, vertybių puoselėjimu ir atgrasymu nuo kariavimo, baisiai išsigandęs, kad gali tekti fiziškai ginti savo egzistenciją. Dar blogiau, kad karas totaliai griauna NATO svajonę (laikytą realybe), kad Europa yra vientisa ir laisva ir tik link to yra einama. Europa vientisa ir laisva nebuvo ir nebus, o svajonės apie tokią – tai dar vienas politinės šizofrenijos simptomas.
Kovos su skurdu teorija sako, kad pašalpos ir stipendijos yra skiriamos tam, kad būtų galima šiaip taip išgyventi, bet jokios pašalpos neleidžia išbristi iš skurdo, tam reikia savų pastangų. Yra (ir nemažai) išmokstančių ilgą laiką gyventi iš stipendijų ir pašalpų, bet tai yra mokslas visa gyvenimą gyventi skurde.
Europa vientisa ir laisva nebuvo ir nebus, o svajonės apie tokią – tai dar vienas politinės šizofrenijos simptomas.
Vakarų parama Ukrainai de facto yra savotiška tikslinė stipendija – parama, kurią galima naudoti tik aiškiai apibrėžtose srityse. Stipendija gali (šiek tiek) atgrasinti priešininką, bet ne nugalėti. Jei manysime, kad Ukraina gali ir galės kariauti iš tokių tikslinių stipendijų, turėsime savotišką ilgą ir „skurdų“ karą – forever war – visiems: ukrainiečiams, rusams ir mums. Tad Ukraina turi išsivaduoti iš tikslinių stipendijų, bei šizofreniškai besikeičiančių sprendimų („duodam-neduodam-žadam-atsiimam pažadus“). Ukrainai reikia išsivaduoti iš tos stipendinės priklausomybės ir kuo greičiau.
O mums ar galima nuo viso šito pasveikti? Pasakysiu optimistiškai – liga pagydoma. Prieš kelis dešimtmečius vadinamieji Vakarai turėjo politinės šizofrenijos požymių – linkėjo mums laisvės, tačiau tuo pat metu paniškai bijojo, kad mūsų laisvė sugriaus „blogio imperiją“, su kuria jie buvo visi draugiškai susigyvenę.
Receptą nuo politinės šizofrenijos tuomet „surašė“ trys sveiki politikai. Ronaldas Reaganas kelis kartus primygtinai sakė – nejokite matyti tai, ką matote, kitaip tariant matykite realų pasaulį, o ne jo šizofrenišką vaizdelį. Tai pirmas žingsnis sveikimo kely. Karolis Wojtyla, dabar jau žinomas kaip Šventasis Jonas Paulius II, kvietė atverti duris tikėjimui, nes, kaip sako Raštas – „tikėjimas pagydė tave“. Margaret Thatcher parodė, kad pamačius ir įtikėjus reikia veikti… tad kaip ir nesudėtinga. Bet liga yra liga.
Taip jau nutiko, kad šiandien dažnai bendrauju su jaunuoliais, kurie savąja Alma mater pasirinko Karo akademiją. Patyriau, kad ne vienas jų tikrai vaikystėje žaidė karą ir tikrai sulaukė priekaištų, kad žaidžia kažkokius svetimus realybei žaidimus. O prisipažinę, kad svajoja būti karininkais sulaukdavo pasiūlymų greit apsigalvoti – specialybė nepelninga, neperspektyvi ir iš viso neturinti ateities.
O dabar, va, kaip gaunasi – gal specialybė bus kaip tik pati reikalingiausia…
