Lietuvių kalbos žodis „ateitis“ asocijuojasi su laukimu kažko, kas turi ateiti. Esame svajotojai ir esame linkę tikėti, kad ateis kažkas gero, o ateina… visaip ateina…
Metų pradžioje, kaip visada, daug linkėjimų, kad ateitų visa, kas miela, tačiau kiek mažiau šventiniuose tekstuose prasidedančių metų paveikslas ne toks ir gražus. Prognozių, kad bus blogiau ar net labai blogai, kur kas daugiau, nei prognozių, kad viskas gerai ir bus dar geriau – laisvi ir protingi žmonės žino, kokios ateities mums reikia, laisvi ir protingi žino, kaip ją sukurti.
O ar tie protingi tikrai žino, ką ateitis parodys? Tai galima patikrinti, prisiminus, kaip praeities kartoms atrodė XXI amžius. Apie XXI amžių praeityje sukurta ne taip jau mažai literatūros, kino kūrybos ir mokslo veikalų. Mūsų dabartis jiems buvo ateitis. Ar spėjimai pasirodė teisingi?
Interneto tinklapiai primena, kad beveik prieš 100 metų grupė pasaulio mąstytojų išdrįso įsivaizduoti, kaip atrodys gyvenimas 2025-aisiais. Kai kurios jų pranašystės buvo visiškai „į lankas“, bet kai kas pasirodė visai „arti tiesos“. Visa studija yra gana ilgas tekstas, tad pateiksiu čia tik vieną-kitą detalę… Iš kavos tirščių…
Politikams gal įdomu, kad garsus britų rašytojas (dažnai vadinamas fantastu) H. G. Wellsas rašęs apie marsiečių puolimus, 2025 metams išpranašavo naują pasaulio tvarką, teigdamas, kad pasaulį sudarys nebe nepriklausomos valstybės, o trys „konfederacijos“ – Jungtinė Amerika, Jungtinė Europa bei Kinija. Jokių karų ir katastrofiškų nesutarimų. Įdomu ir tai, kad prieš šimtą metų amerikiečiai manę turėsią pirmą moterį prezidente. Nežinia ar tokią, kokia neseniai kandidatavo, bet… prognozė buvo tikrai pikantiška.
Airių fizikas ir chemikas E. E. Fournier d’Albe savo 1925 m. knygoje “Quo Vadimus? Keli žvilgsniai į ateitį”, teigė, kad pasaulis turės vieną valdžią, vieną valstybinę kalbą, vieningą rinką, katastrofų pavojus sumažės, nes su jomis kovos „jungtinės pajėgos“. Dar gražiau, kad bus pagydoma dauguma ligų bei traumų ir gyvenimo pabaiga bus toks beskausmis saulėlydis. Chemikai sukurs tokius lengvus bet šiltus audinius, visas garderobas tilps įprastinėje rankinėje. Panašu, kad „prašovė“ labai.
laisvi ir protingi žmonės žino, kokios ateities mums reikia, laisvi ir protingi žino, kaip ją sukurti.
Britų mokslininkas Archibaldas M. Lowas, buvo arčiau tiesos, tais pačiais 1925 metais išleidęs knygą „Ateitis“. Jis numatė televizorių, „belaidę“ bankininkystę, judančius šaligatvius, numatė galimybę radijo bangomis sinchronizuoti visus laikrodžius ir skraidančias mašinas, kurių greitis viršys 500 kilometrų per valandą.
Būta ir blogų pranašų – Johnso Hopkinso universiteto profesorius Lowellas J. Reedas pranašavo kad po šimto metų JAV gyventojų skaičius gali pasiekti pavojingą (sic!) 200 milijonų skaičių ir tokiai populiacijai pritrūks maisto. Tad reikės dirbtinio maisto… Šiandien JAV gyvena apie 350 milijono valgytojų, kol kas su maistu gal ir yra bėdos, bet ne tokios baisios, kaip kažkada buvusioje SSSR.
Dėl dirbtinio maisto jokių abejonių neturėjo Dr. A. R. Wentzas, profesorius iš Pensilvanijos Liuteronų teologijos seminarijos. Toks maistas bus. Bus ir pasaulinė taika, pasaulio rinka, cheminiai miego pakaitalai ir videotelefonai. Iš tiesų tai netrūko pranašysčių apie tokias naujienas kaip namų ruošos ir sodo robotai, „išmanūs“ virtuvės prietaisai ir dar daug kitų „zababonų“. Seras Ronaldas Rossas, britų gydytojas, gavęs 1902 metų Nobelio medicinos premiją už maliarijos tyrimus, sakė, kad dėl mokslo pažangos gyvenimo trukmė ilgės ir po šimtmečio sieks 150 metų. Ar jau tapome nemirtingi? Nepastebėjote?
Kiek pesimistinę ateitį nupiešė amerikiečių psichologas Albertas E. Wiggamas. Jis numatė, kad „pilki“ ir nuobodūs žmonės turėjo daugiau vaikų nei gražūs, protingi. Sakė, kad gražūs turės kitų užsiėmimų, nei vaikai. Tai prieštarauja klasikiniam darvinizmui, bet, kas žino, gal tiesos yra – senose fotografijose žmonės atrodo gražesni nei dabartinėse…
Citatas galima būtų tęsti dar ilgai, galima būtų mėgautis pranašautojų paikumu ar sveika nuovoka, bet laikas kelioms svarbios išvadoms.
Pirma ir gal svarbiausia yra ta, kad mokslininkai, inžinieriai, filosofai ir šiaip protingi žmonės remiasi racionaliais argumentais ir pranašauja technologinį progresą, pasaulinę taiką, ilgesnį ramesnį, bei (jų manymų) prasmingesnį gyvenimą. Jokių ten karų, išnaudojimų, diskriminacijų… mes juk – labai protingi žmones. O štai karus, pandemijas, nesantaikas ir kitokias apokalipses pranašauja menininkai, remdamiesi žmonių dvasinio pasaulio analize. Perbėkime mintimis 1925-2025 metų istoriją, ir pasidarykime savas išvadas, kurie gi buvo teisesni – „fizikai“ ar „lyrikai“?
Antra – niekados nebūna taip, kaip suplanavome. Žymus JAV geopolitikas George’as Friedmanas, į klausimus, kaip atrodys pasaulis po 30-50 metų, atsako siūlydamas pagalvoti, kokio pasaulio mažiausiai norėtųsi. Toks ir bus. Tikrai… prieš tris dešimtis metų garsūs to meto profesoriai garsiose Ženevos mokyklose mokė mane, kad karas yra blogiausia, kas gali nutikti. Turime karą.
Trečia – planuoti ateitį ir ja domėtis tikrai verta. Šiandien, kai visi moka viską suskaičiuoti, statistikos profesionalai ištyrė, kokias knygas daugiausiai skaitė dabartiniai milijardieriai ir šiaip gigantiškas pajamas duodančių projektų kūrėjai. Neslėpdamas pagarbos klasikai pasakysiu, kad skaitė tikrai ne „muškietininkus“ ar „lobių salas“, ne „karus ir taikas“ ne visokius ten dikensus ar dostojevskius, jei jau taip. Skaitė tai, ką anglosaksai vadina science fiction, o mes žodį fikcija kažkodėl pakėlėme į fantastikos kategoriją. Galima sakyti, kad prisikrovė į galvą visokių nesąmonių, kurių dauguma nesąmonėmis ir užsimiršo. Bet panašu, kad nesukursi nieko labai protingo, jei neturėsi vizijos, kuri pradžioje atrodo tiesiog beprotiška.
Tiktai mažas klausimėlis belieka. Ar šie vizionieriai priskirtini mokslininkams ar menininkams?
