Vos prieš metus, artėjant 2024-siems, politikos apžvalgininkai paskaičiavo, kad tie dvidešimt ketvirtieji turės būti ypatingi metai žmonijos gyvenime. Šiais metais buvo numatyta kaip niekada daug rinkimų, kai kurie jau praėjo, kai kurie dar čia ir dabar. Paskaičiuota, kad valstybės valdžios lygio rinkimuose galės dalyvauti daugiau kaip pusė rinkimų teisę turinčių pasaulio piliečių.
Pagal mokyklinius politologijos vadovėlius besibaigiantys metai turėjo tapti tikra demokratijos švente – galimybės rinkti ir išsirinkti daugiau kaip pusę pasaulio valdžios tai juk ne šis tas. Tačiau šventinės nuotaikos nėra – patys rinkimai vis dažniau yra ne šventė, o problema, juose į valdžią ateina nebūtinai geriausi, ji palieka daugiau klausimų, nei duoda atsakymų. Demokratijos per metus tikrai nepadaugėjo. Jaučiame, kad tie rinkimai nėra jau tokie teisingi pasirinkimai. Po šventinių rinkimų sekmadienių ateina ne visai šventiniai pirmadieniai.
Pagal tai, kas vyko ir tebevyksta šiemet visų pasaulio rinkimų pabaigas galėčiau suskirstyti į keturias grupes. Pirma – balsuok nebalsavęs, vis tiek niekas nesikeis, valdžia ne tam, kad ja abejotum, ir tu ne tas, kuris ją keičia. Antra – balsuok, bet rezultatai bus ne pagal tavo valią. Nepatiko, ką gi, paprotestuosi, nustosi, ir bus kaip buvę. Niekas nepadės. Trečia – balsuok, tavo pasirinkimas svarbus, bet svarbus ir kito-trečio pasirinkimas, tad gausi vadinamą koaliciją, kuri tau nepatiks… tai demokratija. Ketvirta – gal ir įdomiausia tai, kad vis dažniau pastebime, jog mūsų šalių likimus nusprendžia balsuojantys kažkur kitur, net labai toli.
Nesuklysiu pasakęs, kad Ukrainos likimas didele dalimi priklauso nuo to, kas taps prezidentu Vašingtone, o pastarojo asmenybę nulems kokios nors Pensilvanijos angliakasių vaikaičiai. Juk ir savam krašte visi sutariame, kad didžiausios grėsmės mūsų šaliai „fermentuoasi“ ne Lietuvoje, ir kiek bebalsuotume už laimingą Lietuvą, nesame jau tokie iki galo „savo laimės kalviai“.
Taigi 2024 metų pasaulio rinkiminiai įvykiai siunčia aiškią žinia: pasaulis vis mažiau demokratinio pasirinkimo pasaulis. Mūsų laukia geopolitinis pasaulis, labiau priklausome nuo geografijos ir kaimynų valios. Prieš tris dešimtis metų geopolitika buvo pradėta vadinti pseudomokslu, pamenu, kad ir man buvo nelengva studentams aiškinti geopolitikos tiesas ir įtikinti, kad tai… tiesos. Dabar gi visi nori remtis geopolitika, kartais rimta geopolitika, kartais jos parodija. Bet tai jau kita tema…
Šias pastabas pradėjau rašyti todėl, kad žinomas savaitraštis „The Economist“, vis labiau persikūnijantis į politikos portalą, savo informacijos sistemoje įsivedė pastovią geopolitikos klausimų rubriką. Ir pavadino ją iš pirmo žvilgsnio kiek keistu pavadinimu – „Telegrama“.
Bet iš tikro, nieko keisto, nes geopolitinė aliuzija labai aiški.1946 m. vasarį jaunas amerikiečių diplomatas į Vašingtoną pasiuntė nepaprastą pranešimą, vėliau žinomą „Ilgosios telegramos” pavadinimu. Joje buvo atsakymas į užklausą apie sovietinę pasaulėžiūrą. Tas jaunuolis – George Kennanas – pasiūlė SSSR sulaikymo strategiją. Ji – iš esmės reiškusi SSSR ir sovietinės ideologijos izoliavimą bei diskreditavimą – pasirodė efektyvi – sovietų valstybė galiausiai subyrėjo.
Kennanas taikliai apibūdino sovietinės sistemos bruožus ir nurodė dvi užduotis Amerikos užsienio politikai. Pirma, jo šalis turėjo patikimai suvaldyti sovietų agresiją visuose žemynuose. Tuo pat metu Jungtinėms Valstybėms reikėjo vengti socialinio ir politinio susiskaldymo namuose ir parodyti kitoms šalims, kad Amerika susidoroja su “pasaulinės galios pareigomis”.
Paradoksalu, bet šiandien uždaviniai yra lygiai tie patys, tik situacija kur kas sudėtingesnė. Suvaldyti reikia ne Rusiją, Kiniją ir dar kai kurias šalis. Tai įmanoma, jei sutiksime su tuo, kad Amerika yra ta didžioji, kuri gali tai padaryti. Jeigu… Ir čia štai antroji užduotis. Jeigu Amerika išvengs socialinio ir politinio susiskaldymo savo namuose… Jeigu…
JAV rinkimai (beje, ten bus renkamas ne tik prezidentas, bet ir kongreso nariai) yra bene svarbiausi šiais metais. Deja, mes Europoje, o iš dalies ir kitose pasaulio dalyse žiūrime į juos kaip į savotišką sporto renginį – ar laimės „mano“ ar „jų“, kandidatas, svarstome, kuris geriau Ukrainai, Rusijai, Briuseliui, Vilniui, svarstome, ar ta Amerika taps „turtingiausia vadinamo trečiojo pasaulio šalimi“ ar visgi pabandys tikrai vėl pasidaryti didi ir atsakinga.
Gali būti, kad šį tekstą skaitysite tada, kas bus beveik aišku, kas laimėjo, tačiau ne tai svarbiausia. Amerikiečiai renka JAV prezidentą, o ne Lietuvos simpatiką, ne ES lyderį ir ne Ukrainos vadovą. Tad nereiktų jiems labai patarinėti, koks „jų“ prezidentas geriausiai tinka „mums“, nereiktų juolab be perstojo tyčiotis iš Amerikos (galimų) pasirinkimų.
Amerikiečiai renka JAV prezidentą, o ne Lietuvos simpatiką, ne ES lyderį ir ne Ukrainos vadovą.
Reikia pakeisti savo požiūrį į šią šalį. Pakeisti iš esmės. Reikia liautis reikalavus, kad Amerika mus gintų, kad Amerika mums padėtų, kad draugautų su tais, kuriuos mes nurodome. Amerika yra galinga valstybė, bet joje daug bėdų. Amerikai reikia nuoširdžios mūsų pagalbos, Amerikai reikia žinoti, kad mums skauda dėl jos problemų, reikia žinoti, kad esame ne Amerikos galios vartotojai, o jos sąjungininkai. Tada ir ji pajus, kiek yra reikalinga šiam pasauliui ir mūsų civilizacijai.
Šiandien mes tos Amerikos visiškai nesuprantame. Tiesą pasakius, nebesuprantame ir Moldovos, bet apie tai pasvarstysime gal kitą kartą. Jei nesuprasime ir nepadėsime Amerikai, galime jau šiandien ruoštis visiems blogiesiems scenarijams. Jei suprasime ir padėsime, tikrai bus kas sudėlios tą „Ilgąją telegramą“ su visa XXI amžiaus saugumo strategija? Ir bus tas, kuris pasiryš ją įgyvendinti.
Jei reikia prie viso to pridėti ką nors lietuviško, tai priminsiu, kad turėjome net tris valstybės bei regiono lygio rinkimus. Ar tai buvo šventė ar nauja nerimo dozė? Kaip pagalvosi. Renkamės laisvai, gal ne visai rimtai, bet jau suvokdami, kad didžiausios grėsmės mūsų ramybei kyla už mūsų valstybės ribų, ir mažai čia ką galime pakeisti, jei nepadėsime Amerikai. Geopolitika niekada nebuvo nei pasirinkimas iš sąrašo, nei laisvoji rinka be moralės, nei vadinamosios žmogaus teisės. Tiesiog geopolitika.
