Jėzus tikrai prisikėlė, ir mes tuo neabejojame. Neabejojame ir jo sukurtos Bažnyčios gebėjimu būti ir net prisikelti, jei to prireikia. Pranciškus mus paliko, neabejojame, kad išėjo į jam deramą vietą Dievo Karalystėje.
Mūsų leksikoje nūnai įsigalėjo toks madingas žodis – geopolitika, tad šiandien ir parašysiu šiek tiek apie katalikybės geopolitiką, o konkrečiau, kaip mus – katalikus mato globaliais klausimais dirbantys… dažniausiai, ne katalikai. Jie mus matuoja bažnyčių lankomumo rodikliais, pontifikatų dešimtmečiais, kilometrais, gyvenimo trukmėmis, gimimo ir mirties metinėmis… Sudarinėja visokias lenteles ir statistinius rodiklius, po to sudaro savaip pirmaujančių ir atsiliekančiųjų sąrašus.
O ar žinote, kokiame sąraše popiežius Pranciškus pirmauja? Taigi – jis yra toliausiai nuo Vatikano savo pareigas ėjęs ganytojas išrinkimo popiežiumi metu. Jis yra pirmasis istorijoje popiežius iš Pietų pusrutulio ir vienintelis popiežius neeuropietis per beveik 1300 metų. Tiesa, kad turėjo itališkas šaknis, bet Argentina – tai ne Italija.
Pranciškus buvo ir tebėra yra savotiškas simbolis – Katalikų Bažnyčioje vyksta geografiniai ir demografiniai pokyčiai. Tai jau tikra geopolitika. Pradžioje krikščionių bendruomenės kūrėsi dabartiniuose Vidurio Rytuose, paskui, žinia, Bažnyčios centru tapo Roma, nes ir daugiausia tikinčiųjų buvo Romos imperijoje. Vėlesnė istorija sudėtinga. Statistikos specialistai turi tokią demografinio centro sąvoką. Demografinis centras – tai taškas nuo kurio į visas puses tai ar kitai žmonių grupei priklausantis individų skaičius yra bemaž vienodas.
Nenustebinsiu, pasakęs, kad iki 1800 metų katalikų demografinis „svorio“ centras buvo Europoje, net po to palengva ėmė „slinkti“ pietų link. Misijų ir evangelizacijos dėka vis daugiau katalikų atsirado Afrikoje bei Lotynų Amerikoje, kai Europoje, deja, jų pastebimai nebedaugėjo. Šiandien statistinis katalikiško žemėlapio demografinis centas būtų kažkur apie Senegalą Afrikoje, prognozuojama, kad apie 2050 metus (jei tendencijos iš esmės nesikeis), centras „pasieks“ tašką, Dramblio Kaulo Kranto teritorijoje.
Tyčia ar netyčia, bet duomenų bazės teigia jog didžiausia pasaulyje katalikų bažnyčia yra – Mergelės Taikos mažoji bazilika yra oficialioje Dramblio Kaulo Kranto sostinėje – Jamusukro mieste. Apskaičiuota, kad per pastaruosius 200 metų bazilikų statusas buvo suteiktas maždaug 1700 bažnyčių, tiesa, daugiausiai Europoje, bet bazilikų geografija keičiasi. 2010-aisiais daugiau kaip 40 proc. naujų bazilikų jau buvo už Europos ribų; per pastaruosius penkerius metus šis rodiklis išaugo dar labiau.
Pranciškus buvo ir tebėra yra savotiškas simbolis – Katalikų Bažnyčioje vyksta geografiniai ir demografiniai pokyčiai.
Krikščionybė formaliai „gimė“ Azijoje, tačiau bendru sutarimu vis dar laikoma kažkuo europietišku. O demografija ir geografija rodo, kad tipinis statistinis krikščionis (o katalikas taip pat) jau vis mažiau sietinas su Senuoju žemynu. Vis daugiau mūsų tikėjimo brolių Afrikoje, Lotynų Amerikoje, katalikų bendruomenės auga ir stiprėja Azijoje. Pasaulio katalikų duomenų bazė rodo, kad Afrika ir Azija yra pasaulio regionai, kuriuose katalikų skaičiaus didėja greičiau, nei daugėja gyventojų. Tai reiškia, kad daugėja atsiverčiančių į katalikų tikėjimą. Yra kuo džiaugtis, globali statistika byloja, kad nepaisant visokių negandų, krikščionybė yra sparčiausiai auganti religija. Dar jei su ta mūsų krikščionių vienybe būtų mažiau bėdų, tai iš viso vaizdelis gražus.
Bloga žinia tai, kad Lietuvoje šios žinios daugeliui atrodo visai kaip propagandinė netiesa. Nėra ko stebėtis, kad taip atrodo. Europoje katalikų procentas išties mažėja, tad visiškai aišku, kodėl tas demografinis centras „bėga“ nuo mūsų tolyn. Kai kas, tiesa, dar labai nedrąsiai klausia, gal mums reikia ir Naujos Romos kur nors Pietų pusrutulyje? Tai įdomi tema, bet gal kokiai tolimesnei ateičiai.
Mus stebintys statistikos ir demografijos procesų stebėtojai pastebi, kad Švento Petro įpėdinių geografija (jei ne tas Pranciškus) vis dar netoli Romos ar bent Italijos. Kaip skelbia tinklapis „The Economist“, nuo Petro (kuris gimė netoli, žinia, netoli dabartinių Golano aukštumų) turėjome 266-tą popiežių. Iš 260, kurių gimtinės yra žinomos, 80 procentų „atstovauja“ dabartinę Italiją. Bet gi tie patys stebėtojai priduria, kad Kardinolų Kolegija, kuri iš savo narių rinks naują popiežių yra jau nebe europietiška – formaliai atstovauja net 94 pasaulio šalis. O tas demografinis centras žinia kur.
Na ir ką?
Klausimas, apie kurį sukasi mus iš šalies stebintys vertintojai, geopolitiškai gal ir nesudėtingas –ar kardinolai paseks nūnai vis dar madingu pasauliečių pavyzdžiu ir ims „rūšiuoti“ kandidatus pagal rasines, tautines ir geografines kvotas, ims rinkti pagal „spalvas“ ar kitus apskaičiuojamus ir pamatuojamus kriterijus.
Bažnyčios patirtis byloja, kad renkant Žemiškosios Bažnyčios vadovą, reikia labai atidžiai klausyti, ką sako Šventoji Dvasia. Popiežius Pranciškus neseniai palaimino būrį naujų kardinolų, kurie bus tie klausytojai. Bažnyčios istorija primena, kad ne visas buvo klausomasi pakankamai atidžiai. Bet dažniausiai klausomasi ir pasirenkama, kaip ta Dvasia pataria.
Savo darbe man teko bendrauti su visokių rasių ir tautų žmonėmis, tad išties esu savaip neutralus odos spalvai ar kilmės šaliai, manau, kad kardinolams tai dar labiau ne problema. Tikiu, kad Wojtyla tapo popiežiumi ne todėl, kad buvo lenkas, Ratzingeris – ne todėl, kad vokietis, o Bergoglio – kad argentinietis. Ne todėl, kad vienas buvo žilas, o kitas – tamsiaplaukis.
Šventasis Raštas primena, kad Dievas viską renkasi pagal savus kriterijus. Neretai mums iki galo nesuprantamus ir su visai nedogmatine geopolitika, kurioje neskaičiuoja divizijų, nedėlioja figūrų šachmatų lentoje ir nedalija kortų. Galiausiai Vatikanas juk yra absoliuti monarchija, nesprendžianti savo klausimų referendumais ir visuotiniais rinkimais. Dievo Karalystė, beje, taip pat.
