Mikė Pūkuotukas sakė apie nesantį draugą: „Tas ir yra, kad jo nėra!“
Pastebėjau, kad ieškančių paparčio žiedo Joninių naktį kasmet vis mažiau. Matyt, vis daugiau tiki tuo, ką sakė Pūkuotukas.
Mano klasikinis išsilavinimas biologijos srityje taip pat sako, kad paparčio žiedo nėra, nėra vienaragių ir undinių – Maironis buvo didis melagis parašęs apie tą Jūratę. Nėra ir Lochneso pabaisos, nėra gyvybės Marse, nors būtų taip įdomu, jei ji būtų. Nėra meilės, nėra draugų, tik interesai – čia jau politikai taip kalba. Tad paieškomis geriau neužsiimti.
Galima atidėti į šalį tą žiedą, laužus, žolelių rinkimą ir kitus Joninių užsiėmimus, nes jau paminėjome tokio vieno Jono gimtadienį.
Šių dienų gyvenimo kontekste verta prisiminti, kad tas Jonas, mūsų atmintyje likęs Krikštytojo pravarde, buvo „kampuotas“ vyrukas. Sakė tiesą, nedailindamas kalbos leksikos ir stiliaus korektiškumu, oponentų vardams prikabindavo spalvingus, bet ne visada malonius būdvardžius. Visiškai ne pagal viešųjų ryšių mokymus ir ne pagal korektiškumą. Šiandien jo feisbuką ar tviterį užblokuotų, apkaltinę neapykantos kalba. Šiandien, regis, ir minkštadūšiai nuosaikieji krikščionys ne žavėtųsi Jonu, o jį pasmerktų kaip kokį radikalą ar klerikalą.
Šiandien, regis, ir minkštadūšiai nuosaikieji krikščionys ne žavėtųsi Jonu, o jį pasmerktų kaip kokį radikalą ar klerikalą.
Pažiūrėjus labai formaliai galima tvirtinti, kad Jonas paguldė galvą už tai, kad gynė šeimą, kurią šiandien daug kas vadina tik tradicine, ir buvo nepakankamai tolerantiškas valdovui, praktikuojančiam civilinę sąjungą. Va koks! Buvo kaltinamas tuo, kad į sambūrius renka neišsilavinusius ir „nepraustaburnius“ iš visokių pašalių, kelia neįgyvendinamus reikalavimus, bendrauja su nusidėjėliais ir, galiausiai, savo kalbose remiasi žmonių nuomone, kas yra visai kvaila, nes „reikalus“ juk spręsti reikia „siaurame rate“.
Panašu, kad Jonas gerokai išgąsdino tuometinę administraciją. Jos atstovai, kaltindami Joną neapykantos kalba, savo kalbose neapykantą liejo dešimtimis kartų intensyviau. Jis bei jo bendrai buvo ir keikiami, ir išjuokiami, ir dar, ir dar… Toje šalyje buvo daug „tiesos žinovų“, kurie aiškino, kad Jono idėjos yra pasenę ir neaktualios, jo kalbas visi pamirš po kelių dienų ir t. t. Tačiau minėti „tiesos žinovai“ bijojo Jono ne dėl nekorektiško žodžio. „Tiesos žinovai“ bijojo tiesos.
Jonas savo ruožtu žinojo, kad jis netobulas, todėl ir sakė, kad po jo ateis kitas – tas kitas kalbės subtiliau, gyvens tobuliau, ne tik kvies pasikeisti, bet realiai viską pakeis. „Tiesos žinovai“, kaip pasirodė, jo išsigando dar labiau. Iki šiol bijo. Pikantiška detalė Joninių šventės istorijoje yra tai, kad mūsų šalyje Jono Krikštytojo gimtadienis valstybine švente virto daugiausia liberalių ateistų iniciatyva, jiems reikėjo „laisvos“ vasariškos dienos. Šiemet nedaug trūko, kad vadinamasis Civilinių sąjungų įstatymas būtų priimtas beveik kaip makabriška „gimtadienio dovana“ tam pačiam Jonui. Tikiu, kad parlamentarai nežinojo, ką daro. O jei žinojo, tai jau… trūksta žodžių. Jonas pasakytų… Gerai, kad turėtume tokį Joną…
Nežinome, kokius valdininkus Mindaugas skyrė ir koks buvo šalies korupcijos indeksas, nežinome ar vaivorykštė jam buvo gamtos ar politikos reiškinys. Bet turėjo būti gerai.
Kadangi tekstus „Laikmečiui“ rašau ne kasdien, tai naudojuosi proga pasveikinti skaitytojus ir su artėjančia Mindaugo karūnavimo švente. Kol visi dar nepradėjo sveikinti vienas kito, ne nuodėmė pasidžiaugti, kad kažkada turėjome tikrą monarchiją – ne pačių rinktą, o iš Dievo malonės ateinančią valdžią. Nežinome, kokius valdininkus Mindaugas skyrė ir koks buvo šalies korupcijos indeksas, nežinome ar vaivorykštė jam buvo gamtos ar politikos reiškinys. Bet turėjo būti gerai.
Gal pasaulis buvo kitoks – aiškesnis, nes daug ko šiandieniško jame nebuvo. Net bulvių nebuvo, nes Amerikos dar neatrado, ir gintis teko be kokio anų laikų NATO pagalbos, tiesiog patiems. Valstybę valdė karalius, o mes buvome tiesiog žmonės. Atrodo, kad Mindaugas buvo tas, kuris paliko po savęs geriau nei rado, o toliau tai, kaip čia pasakius… Dabar mus dažnai valdo tie, kurie save vadina liaudies tarnais. Panašu, kad valdo liokajai ir kambarinės – mes gi save vadinsime ponais ir poniomis.
Tie (geri) Mindaugo laikai vadinami viduramžiais. Nežinia kodėl, bet viduramžiai tapatinami su kažkokiomis tamsumomis ir baisybėmis. Kai mano pažiūras kas ima vadinti viduramžiškomis, atšaunu, kad būtent tais viduramžiais mūsų valstybė buvo didžiausia Europoje, ir tos valstybės paveldą kaimynai atsimena tikrai ne kaip vergovę, veikiau, priešingai.
Tai viduramžiais tauta turėjo geopolitinį stuburą, pati pasirinkdama sąjungininkus, politinę ideologiją ir tikėjimą… Daug čia galima kalbėti bei rašyti. Ukrainiečiai šiandien mūsų istoriją užrašo žymiai patraukliau, nei mes patys, jie mus vadina tiesiog Lietuva, o mes, lyg gėdindamiesi savo istorijos, dangstomės kažkokia trijų raidžių kombinacija – LDK. Bent jau širdyse grąžinkime sau Mindaugą ir Lietuvą kaip Lietuvą.
Ukrainiečiai šiandien mūsų istoriją užrašo žymiai patraukliau, nei mes patys.
Didysis karo teoretikas Carlas von Clausewitzas (Karlas fon Klauzevicas) teigė, kad didžioji geopolitinė misija yra priešus paversti savo draugais. Taip kažkada padarė amerikiečiai, susidraugavę su anglais, o vėliau ir su vokiečiais. Su rusais nepavyko, nes pastarieji netiki galimybe rasti pasaulyje tikrų draugų. Per kelis pastaruosius mėnesius sužinojome, kad karas gali būti čia ir dabar, kad tame kare yra tikri draugai ir priešai, sužinojome, kur yra tikroji riba taro Europos civilizacijos ir ne.
Sovietmečiu buvo tokia populiari ukrainietiška daina, šiandien sakytume – hitas. Ukrainietiškai ji vadinosi „Červona ruta“. Graži ir apie meilę. Lietuviškieji lingvistai ją vadino „Raudona rūta“, nors kažkaip neskoningai tas atrodė. Iš tikro „Červona rūta“ yra ukrainietiškas paparčio žiedo analogas – šiaip jau geltona gėlelė, paraudonuojanti tik tą ypatingą naktį.
Ne paslaptis, kad Rytų apeigų krikščionių Joninės (dar vadinamos Ivano Kupalos švente) sutampa su mūsų Mindaugo karūnavimo švente. Nežinia, ar Mindaugas, ar Jonas to norėjo, bet… taip jau sutampa. O tame populiariame ukrainietiškame hite dainuojama apie tai, kad „raudonos rūtos“ – to paparčio žiedo – nereikia ieškoti kažkur toli. Juk esame kartu. Ir viskas bus gerai. Laimėsime, kad ir per vargus bei skausmus. Kaip galiausiai laimėjo Jonas ir Mindaugas.
