Sovietiniais laikais geriausias būda parodyti savo požiūrį į valdžią buvo… politinis anekdotas. Nesuklysiu sakydamas, kad šis liaudies kūrybos žanras dažniausiai ir suklesti ten kuri trūksta realios žodžio laisvės, o visuomenės santykiai konstruojami įsakymų formavimu ir jų vykdymu.
Nežinau, kaip reikia šiandien apibūdinti Vladislavą Bukhaną – Lenkijoje gyvenantį emigrantą iš Baltarusijos, praeityje žinomą Maskvos administratoriaus rėmėją, šiandien laikantį save interneto išdaigininku ir sugebančiu anekdotu paverti visą Rusijos „patriotizmą“.
Apsimetęs „Vieningosios Rusijos“ partijos aktyvistu, jis išsiuntinėjo Voronežo srities mokykloms svarbia partinę direktyvą, kurioje nurodyta, kad mokytojai kartu su mokiniais iš po ranka esančių medžiagų privalo sukurti patriotiškai atrodančius „rusiškus šalmus“, neva apsaugosiančius tėvynę nuo branduolinio karo pavojų. Šalmai privalėjo būti papuošti Rusijos vėliavomis, o visa „priemonė“ nufilmuota ir paskleista socialiniuose tinkluose.
Mokytojai ėmėsi stropiai vykdyti, kas liepta, „tinkluose“ pasirodė kvailumo šedevrais pavadintini siužetai. Anekdotu apie visą Rusiją tapo mokytojos, pasipuošę šalmais iš aliuminio folijos (mūsų vaikystėje vadinamo „auksiuko“). Durniau nesugalvosi, juolab, kad durnumas dar paženklintas rusišką patriotizmą šlovinančiomis melodijomis. Esu laikomas santūriu, bet čia jau nesusilaikiau nesijuokęs.
Tokia linksmoji dalis. O kadangi anekdotuose yra dalis rimtos tiesos, tai pasakysiu, kad sociologai ir kitokie politikos psichologai padarė vienareikšmišką išvadą – Moskovijos visuomenė pasiekė aukščiausią totalitarinės visuomenės stadiją – visuomenės struktūros nesugeba kritiškai ir kūrybiškai suvokti situacijos, o net ir suvokdamos, vykdo įsakymus iš baimės ar nusivylimo, kad kitaip nebus. Jei kažkam buvo juokinga, kad imperatorius Kaligula savo arklį padarė senatoriumi ir niekas neprieštaravo, tai nesijuokite.
Maskvos valstybėje tas pats. Buvęs tolimos šalies Ugandos diktatorius Aminas save titulavo Britų imperijos nugalėtoju, ir niekas iš to nesijuokė. Centrinės Afrikos Respublikos vadovas-kanibalas šalį paskelbė imperija ir… tas faktas liko užfiksuotas, kaip istorijos realija. Beje sovietinėje lietuviškoje enciklopedijoje taip ir liko minėtoji imperija, o ne respublika. Paskaitykite, jei dar neišmetėte anų tomų.
Taigi, kas čia? Iškrypimai, ar kokia sistema? Antras variantas teisingas. Prieš beveik tris dešimtmečius nevienareikšmiškai vertinamas, bet gerai žinomas italas Umberto Eco parašė savotišką diktatūrų engiamos visuomenės sąmonės bruožų suvestinę. Jis italas, tad galvojo daugiausia apie savo tautos likimą ir pavadino savo kūrinį „Ur Fascism“, dažniausiai verčiamą kaip „amžinasis fašizmas“, tačiau rašė ne vien apie itališkas diktatūros atmainas. Rašė apie diktatūras bendrai ir pastebėjo net 14 joms visoms būdingų bruožų. Tikslinga juos bent jau išvardinti, tada bus aišku, kodėl tos Voronežo srities mokytojos tokios juokingos, bet sistema… veikiau pavojinga.
Karo nuostoliai diktatoriams išties yra tik statistika, juk diktatūra ir jos gynimas neturi kainos.
Taigi, diktatūroms būdingas tradicijos garbinimo kultas ir modernizmo atmetimas. Kažkada, suprask, buvo gerai, ir mes žinome kodėl. Tad jokie nauji mokymai negalimi. Tai, kas modernu, paženklinta dekadanso, tad mokslo progresas, nauji kultūriniai judėjimai yra mažų mažiausiai smerktini, mokslas tampa ideologinio karo priemone, pats savaime jis jau ideologinis karas.
Eikime toliau. Nepritarimas „direktyvoms“ ir jų nevykdymas yra tolygus išdavystei. „Mes“ esame kitokie nei „jie“, turime priešus, kurie yra „neperauklėjami“, ir jokie kompromisai su jais negalimi. Tik pergalė, kurią pasiekti galime sutelkę jėgas yra mūsų išlikimo galimybė. Priešai diktatoriams yra arba neverti dėmesio (silpni) arba tokie su kuriais kariauti negalima – per stiprūs. Karas neišvengiamas.
Kaip gyventi tokioje aplinkoje, kokie žmonės yra reikalingi ir kokie beverčiai? Aišku, kad pacifizmas yra ne tik bailumo, bet ir priešiškumo direktyvai simbolis. Pacifistus – tą visuomenė balastą – reikia perauklėti ar tiesiog pašalinti. Kitas visuomenės balastas yra vadinami silpnieji ar mažieji. Jie turi galimybę tapti didžiaisiais, o jei to nenori, laukia pacifistų likimas. Tie, kurios laikome patriotais, auklėjami būti didvyriais, nebijančiais mirti už direktyvą. Nebijantis mirti vertingesnis už nebijantį priešintis, kurti, ieškoti alternatyvų.
Karo nuostoliai diktatoriams išties yra tik statistika, juk diktatūra ir jos gynimas neturi kainos. Vadai neklysta, kitaip jie nebūtų vadais. Vadai yra machizmo simboliai, kuriais galima žavėtis, bet negalima prilygti, vadas yra neprilygstamas ir todėl nepakeičiamas. Vadas nekalba ir nemąsto sudėtingai. Kalba ir mąsto kaip tas „paprastas“ žmogus, kurį jis gina ir kurį lengvai aukoja savo diktatūros išsaugojimui.
Jau sakiau, kad čia nieko naujo. Pažvelgę į neronus, musolinius, stalinus, hitlerius, visur rasite tai, ką aprašė Umberto Eco. Jo tekste yra ir klausimas, kodėl gi diktatoriai nesimoko iš praeities ir kodėl visada atsiranda tokių kaip tos Voronežo mokytojos, iš savo stropumo tampančios diktatūrų parodijomis? Atsakymas labai paprastas, žmogaus prigimtis nesikeičia ir jokie techniniai išradimai tos prigimties nepakeis. Žinių visuomenė yra lygiai taip pat melo bei nežinojimo visuomenė, kaip ir kokie nors „tamsieji“ viduramžiai.
Yra politologų leksikoje tokia sąvoka „operetinė diktatūra“. Ja apibūdinamos valdžios, kurios sukuria asmenybės kultus, verčia žmones daryti visokius niekus kaip kepuraitės iš „ausksiuko“, galiausiai jų pagrindiniai veikėjai tampa anekdotų personažais. Jose daug visai nejuokingų ir net žiaurių dalykų. Tačiau „laikams praėjus“ jos atmenamos veikiau kaip politinio kvailumo istorijos. Perpasakodamas Umberto Eco rašinį sąmoningai nenurodžiau konkrečių pavyzdžių, palieku tai skaitytojų refleksijoms ir atradimams. Tikiuosi, ras ir atras labai daug ką.
Savotiško epilogo vietoje pridursiu, kad Umberto vardas reiškia „šviesųjį karį“, kovotoją su ta tamsa, kuri asocijuojasi su blogiausiomis žmogaus prigimties apraiškomis. Taigi, niekas atsitiktinai neatsitinka.
