Kalbėsiu ne apie metrus, sekundes ar gebėjimus suktis ant galvos. Apie olimpinį (ne)sportą. Ir net ne apie fortuninius dievus, besisukiojančiua sveiku protu nesuvokiamais judesiais.
Jei būčiau griežtas ir laikyčiausi taisyklių, tai sakyčiau, kad nežinau ir žinoti nenoriu, kiek medalių olimpiadoje gavo Kinija ar Lietuva; sakyčiau, kad nėra čia ko džiaugtis, kad lietuviai laimėjo ženkliai daugiau nei latviai ir estai kartu paėmus. Tai nesiskaito.
Pagal formaliai galiojančią chartiją olimpinės žaidynės yra sporto renginys, kuriame varžosi atletai, norintys ir gebantys garbingose varžybose parodyti savo išskirtinius sugebėjimus. Varžosi ne valstybės, ne vėliavos, ne regionai, o tiesiog sportininkai. Tačiau niekas taip neintriguoja, kaip vis dar neoficialia vadinama valstybių suvestinė pagal gautų medalių skaičių. Ir medalio laimėtojas būtinai bėgioja su savo valstybės vėliava… Iš esmės tai niekis ir visai ne sportas, valstybės labai nevienodos savo dydžiu bei tradicijomis, valstybės šiandien sporto žvaigždes gali pirkti ir parduoti, kaitalioti pilietybes bei lytis, sportininkai neretai treniruojasi ir finansinę paramą gauna labai toli nuo formaliosios tėvynės (nugirdau, kad lietuviškoji olimpinė komanda ir jos „stafas“ kalba net septyniomis kalbomis…). Taigi, toks tas sportas, jame vis daugiau lytinių ir politinių nesusipratimų, organizatorių ir dalyvių elgesys kelia visokius kultūrinius ir ideologinius šokus, apie kuriuos ir „Laikmetis“ netylėjo.
Taigi, nors olimpiadose dalyvauja sportininkai, jų vyksmą didele dalimi organizuoja politikai. Rusai visai ne pirmi, baudžiami olimpinėmis bausmėmis. 1916 metais olimpiada turėjo vykti Berlyne, tačiau nevyko, nes prasidėjo karas. 1920 metų olimpiada buvo numatyta Budapešte, tačiau Vengrija, kaip kare pralaimėjusi šalis, buvo nubausta – žaidynės perkeltos į Belgijos Antverpeną. Dar daugiau – Vokietijai, Austrijai, Vengrijai, Bulgarijai ir Turkijai iš viso uždrausta dalyvauti iki 1925 metų. Po Antro pasaulinio karo Japonijai ir Vokietijai uždrausta varžytis 1948 metų olimpiadoje. Atmintinos 1936 metų Berlyno žaidynės vyko nacizmo pakilimo ženkle, nors nutarimas rengti olimpiadą Berlyne priimtas dar prieš Hitleriui ateinant į valdžią. Beje, pats JAV olimpinis komitetas pašalino iš komandos ir kelis žydų kilmės atletus, idant nenervuoti vokiečių, o Prancūzijos sportininkai sveikino žiūrovus “romėnišku” gestu labai primenančiu kanoninį nacių pasisveikinimą. Rasiniai klausimai palietė ir Afrikos šalis: dėl apartheido politikos 1972 metais „raudoną kortelę“ gavo Pietų Rodezija, o Pietų Afrika nedalyvavo olimpiadose iki pat 1996 metų.
Sporte, kaip ir politikoje, yra toks populiarus žodis – boikotas. Pirmą kartą bandyta boikotuoti minėtas 1936 metų Berlyno žaidynes dėl jau minėtos nacistinės politikos – Ispanijos kairioji vyriausybė sportininkų nesiuntė, boikoto galimybę svarstė ir amerikiečiai bei prancūzai, tačiau galiausiai nutarė “atskirti” sportą nuo politikos ir dalyvauti. Maskvos olimpiadą siūlyta boikotuoti dėl SSSR bandymo „tvarkyti“ Afganistaną. Manoji kartą gerai prisimena, kad su ta Maskva ne viskas buvo taip „švariai“. Daugelis Vakarų valstybių, neva, nedalyvavo, bet leido savo sportininkams rungtis, prisidengiant tautinių olimpinių komitetų vėliavomis. Kokie nors belgai ar skandinavai formaliai neatstovavo savo šalių, realiai juk buvo jų finansuojami ir gavo valstybines premijas. Galiausiai šiandieninėse istorinėse medalių suvestinėse, jų gautieji apdovanojimai įskaitomi į šalies pasiekimus, tad ta balta vėliava ne tokia ir balta, visai teisūs sakantys, kad individualūs rusų/gudų dalyviai olimpiadoje vis tiek yra tikri rusai ar gudai
1956 metais olimpiadą boikotavo Egiptas, Irakas bei Libanas dėl karo Sueco kanalo zonoje, o Nyderlandai, Ispanija bei Šveicarija dėl Sovietų invazijos į Vengriją. Beje, Sovietų Sąjungai tai buvo pirmasis pasirydymas žaidynėse. Anksčiau SSSR net ir kviečiama, atsisakydavo dalyvauti, tad iš esmės boikotuodavo olimpiadą, oficialiai žaidynes laikydami buržuazine atgyvena. Sovietinė spartakiada (beje ne nuo žodžio sportas, o nuo žodžio – Spartakas – vergų sukilimo vado) kur kas svarbiau nei buržuazinis Olimpo kalno dievų minėjimas. 1964 metais Tokijuje dėl regiono politinių priežasčių atsisakė dalyvauti Indonezija ir Šiaurės Korėja, 1976 metais 22 Afrikos valstybės atsakė dalyvauti todėl, kad Naujosios Zelandijos regbininkai, lankėsi ir žaidė Pietų Afrikoje.
Pokario dešimtmečiais žaidynėse buvo bandomas spręsti ir Kinijos reikalus – kas yra tikra, o kas – netikra Kinija. 1972 metu Monrealio olimpiadą boikotavo ne tik KLR, bet ir Taivanas, nes Kanada nenorėjo Taivano pripažinti Kinijos Respublikos vardu. Taivaniečiams siūlyta dalyvauti ne Kinijos, o kažkokio sunkiai suvokiamo “kinietiško Taipėjaus” pavadinimu. Tačiau noras gauti medalį nugalėjo. Tiek to, tebūnie kinietiškas Taipėjus, toks jis yra ir šiandien. Kinijos klausimai tuo nesibaigė. Prieš Pekino olimpiadą bandyta pagrobti ar užgesinti olimpinį deglą, o kaip kurių didžiųjų valstybių vadovai atsisakė dalyvauti žaidynių atidaryme, nors pačios olimpiados ir neboikotavo. Tai jau ne Taivano, o Tibeto reikalai… Būta ir teroro aktų ir dar daug ko, tad Paryžiaus olimpiados organizatoriams rūpesčių nestigo. O dar ir visokie meniniai/nemeniniai nesusipratimai. Tad visa ta „nemedalinė“ olimpiadų istorija išties įdomi, ir viso čia į trumpą tekstą nesudėsi. Pridursiu kuklų pastebėjimą, kad nedemokratiškos šalys (naciai, sovietai jugoslavai… kinai bei rusai), kuriam laikui praėjus, patiria didelius politinius sukrėtimus. Čia toks penas refleksijai…
O jei jau neoficialiai, tai džiaugiuosi lietuvių pasiekimais, ir net labai. Pasakysiu, esame labai sportiška šalis. Jei nepatingėsite paskaičiuoti, kiek olimpinių medalių vidutiniškai tenka, pvz., milijonui gyventojų, pamatysite, kad mūsų nepilni „trys milijonai“ yra sportiškiausių šalių elite. Tad, sveikinu.
O tas Paryžius… kaip sakė, tikrai vertas Mišių. Tik gal su gailestingumo elementais.
