Čia ne apie mane, nors nesakysiu, ko noriu. Čia ir ne rinkimų agitacija, nes nesakysiu už ką raginsiu balsuoti, o, kaip sako, jei išgalvoti personažai panašūs į ką nors tikrą, tai netyčia.
Taigi, girdėjau kažkada tokią lietuvišką dainą, kurią dainavo tokia grupė „Bavarija”:
„Noriu būti prezidentu, noriu lux apartamentų
Noriu lėkti su ferrari, siausti, dūkti, tralivali…”
Suprantu ir visai nesistebiu sutikdamas Lietuvoje ne vieną rinkėją, kuris valstybės vadovo – prezidento – gyvenimą įsivaizduoja taip kaip dainoje, ar labai panašiai. Sakysite, rinkėjas neišprusęs, būsite teisūs, bet žinokite, kad rinkimuose išprusęs ir neišprusęs turi tokį patį vieną balsą. O jei kalbėti rimčiau, tai maga žinoti, kaip iš tikro save kaip prezidentą mato registruoti kandidatai ir kaip patys nori būti matomi.
Jau esu ne kartą sakęs, kad turiu savąjį neregistruotą kandidatą, kurio programą ir pažiūras laikau tam tikru atskaitos tašku. Tas kandidatas – vardu Dirbtinis Intelektas – yra visiškai nepriklausomas ir objektyvus, visiems vienodai teisingas ir dar pasakysiu, visiems vienodai beširdis, nes širdies neturi. Tik protą. Bet kadangi politikoje daug kas siūlo gyventi „be emocijų“, tad man šis tipažas labai patrauklus.
Paklausiau jo kokia turėtų būti ideali – teisinga ir visaapimanti – kandidato į valstybės vadovus programa. Sulaukiau išsamaus atsakymo iš trijų dalių: Pirma – pasakyk, kad Prezidento institucijos teisinėje bazėje yra gerai, kas negerai, ką reiktų keisti ar tobulinti. Antra – kritiškai pažiūrėk, kaip iki šiol buvę prezidentai „tilpo“ savo galimybių „aptvaruose“, ką darytum geriau už juos, o ką – kitaip. Šios dvi dalys turėtų būti programos „svarbiausi patiekalai“, tikroji politika, nusakanti, koks bus prezidentas kaip valstybės institutas ir ką jis veiks, būdamas tokiu. Toliau – tik politinis desertas. Trečia dalis – sukurk savąjį „solo“, kas tu esi, kad tauta tau patikėtų valstybės vadovo pareigas, ar gali pasakyti – „valstybė – tai aš“ taip, kad bent jau dauguma tuo patikėtų.
O jei kalbėti rimčiau, tai maga žinoti, kaip iš tikro save kaip prezidentą mato registruoti kandidatai ir kaip patys nori būti matomi.
Dirbtinis intelektas pastebi, kad daugelyje šalių kandidatai į prezidentus savo programose daug kalba apie tai, už ką prezidentas atsako, kaip ir ką skiria, prieš ką atsiskaito ir iš viso ką reikia daryti, kad valdžios „mašinerija“ suktųsi efektyviau. Lietuvos kandidatų programose apie tai nieko arba tik „čiut čiut“, o vienintelė problema – pasibarimas apie tai, kas turi būti valstybės vadovas Briuselio institucijose. Išvada paprasta – pakeitimų sistemoje niekas nenori, su prezidento institucijos sąranga puiku, o dėl Briuselio galima susitarti, jei noras yra.
Atrodo, kad kritikos dėl prezidento kasdienės veiklos Lietuvos kandidatų programose taip pat negausu. Tai reiškia, kad prezidentas savo „techninį darbą“ daro be didesnių pražangų, tad ir kandidatas, tapęs prezidentu, elgtųsi panašiai – dalyvautų šventėse, priiminėtų svečius, įteikinėtų ordinus ir visa kita, kad ne rinkėjams, bet ir kandidatams atrodo „trali vali“. Nors, taip nėra…
Jei paskaitėte iki šios vietos, tai, matyt, supratote, kad pagrindinė mūsiškių prezidentinių kandidatų dalis yra programinis desertas. Kandidatai rimtais veidais rengiasi daryti tai, kas pridera statybų bendrovėms, savivaldos taryboms, Seimui, mokesčių inspekcijai, jaunesniesiems karininkams, teismams, įvairių nusikaltimų ir prasižengimų tyrėjams, filologams ir biologams. Dar daug kam, juk desertų įvairovės ribų nėra. Beveik visus kandidatus pažįstu asmeniškai ir tikrai neabejoju, kad yra (atidžiai) skaitę ne tik Konstituciją, bet ir kai ką daugiau. Bet tas desertas kaip dailiojo čiuožimo laisvoji programa leidžia viską, kas gražu.
Negalima dėl to pykti, demokratija juk vis dar neatšaukta ir desertą bus galima išsirinkti. Svarbu ir tai, kad kandidatai labiausiai ir skiriasi pagal tai, kad pateikiama prie kavos. Tiesa, rimtas rinkėjas valgo sriubą, nerimtas iš karto griebiasi deserto, vėliau sugadina skrandį, bet čia jau kita opera…
Tad ką dabar daryti, jei jau taip nutiko, ir kokio gi prezidento mums reikia? Manasis Dirbtinis Intelektas labai gerai žino, kas galima ir kaip galima, žino, net kas patriotiška ir kas populiaru. Būtų tobulas vykdytojas. Bet už tokį balsuoti pavojinga, mat jis nesupranta, kam tas politinis desertas, nesupranta, kad prezidentas turi ne tik gerai dirbti, bet būti mylimas.
Kol kandidatai yra tik kandidatai, gali žadėti būti statybininkais, agronomais, muzikais ir fizikais. Bet jei tai darys, tapę prezidentais, bus labai negerai, nes visi šitie „ne savo“ darbai teisėje yra vadinami žodžiu korupcija. O mylimas Lietuvos Prezidentas turėtų, net ir būdamas kandidatu, mylėti Lietuvą tokią, nekeikti už ankstesnius pasirinkimus, suprasti, kad ir visi mes esame prezidentai savo pilietiniame gyvenime.
O jei jai taip, neprašysiu iš jo atsiskaityti už kavą ar bilietą į teatrą, patikėsiu, kad apartamentai, ferariai ir kiti „tralivalai“ yra ir mano valstybės gerovės dalis. Tikrai ne korupcija ir ne kokio kavos mėgėjo papirkinėjimas. Galiausiai juk jokie kasos čekiai ar faktūros nepaaiškins, kiek meilės yra tame prezidentiškame darbe. Pasakysiu pabaigai visai ne korektiškai – prezidentas turi būti ne liaudies tarnas, o Prezidentas – tas, kuriuo galime didžiuotis. Jei norite ir galite būti, prašom.