Nenustebkite, iš pradžių nepasakysiu nieko naujo. Dėl karo Ukrainoje kalta Rusija su visa savo agresyvia imperine politika, ir jokio pateisinimo jai nėra. Nenorėjome šio karo, bet tenka jį kariauti, o jei jau taip, tai reikės jį ir laimėti. O kas po to?
Didis karo teoretikas Carlas von Clausewitzas išmintingai mokė, kad kariaujant, ir net ruošiantis karui, reikia galvoti ne tik apie tai, kaip kariausi ir laimėsi, o kaip gyvensi karui pasibaigus. Pastarųjų metų patirtis liūdna – iš Clausewitzo nesimokome, jokio karo nebaigėme iki priimtinos ir viltingos taikos. Buvusi Jugoslavija, o ypač Afganistanas, Irakas… Kažkaip vis dar nesibaigė, ar baigėsi visi ne taip, kaip norėjome – pasaulyje vis daugiau reiškinių, vadinamų užšaldytais konfliktais, iš tikro gi tai tiesiog nebaigti karai, dažniausiai nežinant, ką reikia daryti, kad būtų teisėta ir teisinga.
Nieko nestebina vis augantis straipsnių bei pasisakymų skaičius apie tai, kad Europai reikia naujos saugumo architektūros. Apie tai jau kalba vadinami didieji strategai ir geopolitikos guru. Tai labai įdomu, nes dar prieš kelis metus beveik visi tie didieji kalbėjo, kad esanti Pasaulio Tvarka ir saugumo architektūra, su visa Rusija jos fasade, yra tobulas demokratijos kūrinys, sukurtas dar ilgiems dešimtmečiams.
Tad kas gi buvo ir tebėra blogai toje architektūroje? Kas blogai, jei mes patys – protingi ir, regis, dvasingi (dažniausiai rašoma – „vertybiški“) viską sukūrėme. Apie tai keletas minčių šiame tekste.
Mūsų kontinento, o ir viso pasaulio saugumo, architektūra, deja, buvo paremta keliais mitai ir nepasitvirtinusiais geopolitiniais projektais.
Pradėsiu nuo svarbiausio mito, kuriuo visi noriai patikėjome. Jis vadinasi „istorijos pabaiga“. Išnykus iš žemėlapio „plėmui“, pavadintam SSSR, turėjo pasibaigti visos pasaulio politinės, etninės, rasinės, religinės, istorinės negandos. Nesvarbu, kad liko imperinė Rusija, autoritarinė Kinija, kariaujantis islamas, taip pat liko etninė nesantaika ir dar daug kitų blogybių. Tačiau patikinome save, kad jų pabaiga yra tik kurio laiko klausimas. Vargu, ar šiandien dar reikia aiškinti, kokia tai buvo naivi iliuzija.
Vienas iš nepavykusių projektų, parašytų istorijos pabaigos dvasioje, vadinasi „Europa – vientisa ir laisva“ arba „Europa nuo Vankuverio iki Vladivostoko“. Pagal šį projektą turėjo veikti ir saugią aplinką kurti tarptautinė sueiga, vadinama Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO). Bet nesuveikė, nes laisva Europa baigiasi ne Vladivostoke, o čia pat už Vilniaus.
Kitas niekais pasibaigęs projektas – tai demokratijos triumfo žygis pasaulyje. Nužygiuota labai netoli. Trims dešimtmečiams praėjus, matosi, kad didysis projektas baigėsi tuo, kad „šalių juosta“ vidurio Europoje – nuo Estijos iki Slovėnijos – tapo Vakarų pasaulio dalimi. Labai gerai, kad mes esame toje „juostoje“, labai blogai, kad ji tokia siaura. O kiek vilčių bei resursų sudėta į Rusijos ir kitų Rytų Europos bei Eurazijos šalių demokratizaciją. Rezultatai apverktini.
Globalizacija, atrodė, yra gera proga pažinti vieniems kitus, proga draugauti, prekiauti, praturtinti vienas kultūras kitomis ir padaryti daug kitų gerų dalykų. Įvyko jei ne atvirkščiai, tai bent jau tikrai ne pagal mūsų svajones. Atrodo, vis labiau mokomės (ir išmokstame) kaip vieniems kitų nekęsti. Specialistai jau rašo, kad tie vadinami „tamsieji ir žiaurieji“ viduramžiai buvo kur kas šviesesni ir humaniškesni už šio amžiaus dabartį.
Atrodo, vis labiau mokomės (ir išmokstame) kaip vieniems kitų nekęsti. Specialistai jau rašo, kad tie vadinami „tamsieji ir žiaurieji“ viduramžiai buvo kur kas šviesesni ir humaniškesni už šio amžiaus dabartį.
Nepasitvirtino ir daugiau projektų. Kai kurie gal ir gerai, kad nepasitvirtino, taip neprasidėjo Azijos amžius, neatėjo ir islamo amžius, nepasitvirtino gandai apie greitą Amerikos ir Vakarų Europos nuosmukį. Dėl teksto apimties reikalavimų neaiškinu detaliau, kodėl taip yra, tik pasakysiu apibendrinančiai: saugumo architektūros kūrėjai sukūrė visai ne tai, ko reikia mūsų Europai ir visam pasauliui. Nieko stebėtino, kad šiandien žmonių baimė dėl karo yra kur kas didesnė nei prieš dešimtmetį ar du.
Taigi, Rusija yra labai kalta dėl karo Ukrainoje, bet kalti ir mes. Kalti, kad gyvenome ne geopolitinių realijų, o politinių ir socialinių svajonių pasaulyje.
Kad nebūtų be galo liūdna, pasakysiu, kad ne viskas buvo blogai. Gerai, kad įvyko NATO ir Europos Sąjungos plėtra. Nebuvo tai Vakaruose labai entuziastingai „stumiami“ projektai, bet vis tik jie įvyko. Dabar galima sakyti, visų mūsų laimei… Ne taip blogai, kad pasaulis tapo „plokščias“, kad internetas suteikia beveik vienodas veiklos galimybes bet kurioje pasaulio dalyje. Ne taip jau blogai, kad iki galo neiššvaistėme vertybių, vadinamų tradicinėmis…
Kalti, kad gyvenome ne geopolitinių realijų, o politinių ir socialinių svajonių pasaulyje.
Kokios gi saugumo architektūros reikia mums šiandien?
Žinau, bet visko nesakysiu. Parašysiu kitame tekste, nes šį jau reikia baigti. O pasakysiu tik kelis epizodus, kokios architektūros nereikia, visko šiaip yra kur kas daugiau. Ir tik apie vieną šalį. Bus politiškai nekorektiška, bet taip jau nutinka, politinis korektiškumas yra viena iš baimių, nuo kurių dabar jau tenka gydytis.
Europoje nėra ir neturi būti Ukrainos klausimo. Yra Rusijos klausimas ir tą visi žinome. Rusija visai nenori, kad ją mylėtų, nori, kad bijotų. Saugumo architektūrai reiktų šalies, kurią europiečiai myli, o ne kurios bijo. Anksčiau, tiesa, bijojo labiau, dabar jau nebijo nei rusų gebėjimo kariauti, nei sukioti vamzdžių kranelių. Bijo branduolinio ginklo, tad reiktų, kad rusai jo neturėtų. Pasakysiu, kad tai įmanoma, nors kai kam taip neatrodo (mano jaunystėje daug kam atrodė, kad neįmanoma bus sugriauti Sovietų Sąjungos ir iškrapštyti iš Lietuvos rusų kariauną, bet… įvyko).
Branduolinė imperija nėra saugumo garantas, ji nesaugi ne tik Europai, nesaugi ir patiems rusams. Rusai nuo mažens auklėjami būti Europą gąsdinančios didelės Rusijos imperijos baidyklėmis. Nelabai čia didelė laimė būti nelaimingos valstybės baidyklėmis. Vakaruose ne viena tauta suprato, kad yra kur kas geriau, kai negąsdini kaimynų savo dydžiais ir amžinomis teritorinėmis pretenzijomis. Tad kur kas geriau mažesnė Maskvos valstybė nei per didelė.
O dar ir pačiai Maskvai reikia žinoti, kas ji tokia. Prieš beveik aštuonis šimtmečius Maskvos kunigaikštukai turėjo rinktis, metaforiškai tariant, ar jie su mongolais, ar su lietuviais. Rinkosi, žinia, visaip: dabartiniai ukrainiečiai tada rinkosi mus, Maskva rinkosi… mongolus. Šiandien toks pat pasirinkimas – su Vakarais ar su kinais. Jei su pastaraisiais, tai sostinę verta kelti į Vladivostoką, o ne kandžioti europietišką Ukrainą.
Ir tada bus aišku, kad ta Europa ne iki Vladivostoko. Ir ne be sienų, kaip kai kas norėjo. Iki buvusios mūsų Didžiosios Kunigaikštystės rytinės sienos, kaip kad buvo ne vieną šimtmetį. Nesakykite, kad buvo blogi laikai.
