Keista vasara. Nors politikai ir politologai sakosi vietoje darbo kabinetų pasirinkę paplūdimius, ramiai gulėti negali – mintys ir kalbos sukasi apie karą, kuriame daug kas neaišku. Neaišku, kodėl iš pažiūros politiškai, ekonomiškai ir kariškai silpna Ukraina „išmušinėja dantis“ iš pažiūros stipriai Rusijai, kodėl lyderystės kursuose išmuštruoti Vakarų lyderiai atrodo tokie pasimetę, o aktorius-komikas tampa autoritetingu karo vadu? Kodėl?
Respektabilus tarptautinių santykių almanachas „Foreign Affairs“ visą vasaros leidinį paskyrė klausimui, kas yra galia? Kaip elgtis, norint sukurti galingą valstybę? Kur mūsų mąstymo ir veikimo klaidos?
Mums, žinoma, įdomiausia mūsų šalis. Kokia gi ji yra šiandien – stipri ar silpna valstybė? Ir ką daryti, jei norime, kad ji būtų (dar) stipresnė? Žinovų mintys ir pasiūlymai pasirodė labai įdomūs ir, tikiu, nustebins ne vieną skaitytoją.
Pradėkime nuo svarbiausių. Valstybei, kuri pretenduoja į svajonę būti galinga, visų pirma reikia turėti labai aiškią savo tautos ir valstybės misiją, o taip pat aiškiai išreikštą nacionalinį identitetą. Pastebėjote? Čia ne apie sunkiąją pramonę ir globalią prekybą, o apie nacionalinę svajonę ir identitetą.
Tikriausiai nepamiršome, kad prieš trisdešimt su viršum metų turėjome tikrą lietuvišką svajonę. Norėjome tapti nepriklausoma Vakarų pasaulio valstybe, tikėjome, kad iki pilnos politinės laimės mums reikia įstoti į NATO ir ES, nugriauti sieną su Lenkija ir pastatyti sieną su Rusija. Viską, beje, pasiekėme, ir padarėme tai todėl, kad tai buvo noras paremtas veikla, tai kėlė mūsų autoritetą. Net ir geopolitikos tinginiai suprato, kad Lietuva yra svarbus politinis ir istorinis reiškinys, ir to reiškinio ignoravimas paliks Europą luošą ir nesutvarkytą.
Kokia gi mūsų geopolitinė svajonė šiandien, ir koks tas mūsų nacionalinis identitetas?
Bet visa tai jau praeities galia. Kokia gi mūsų geopolitinė svajonė šiandien, ir koks tas mūsų nacionalinis identitetas? Dažnai girdžiu, kad svajonė yra labai paprasta – gyventi ilgai ir laimingai. Bet tai ne svajonė, tai veikiau geopolitinė tinginystė, dažnai pasibaigianti labai nekaip.
Žinau, kad užuominos apie regioninę lyderystę, trijų jūrų iniciatyvą ar didžiąją kunigaikštystę dažniausiai sukelia pakikenimą ar net piršto pasukiojimą prie smilkinio, bet jei ir toliau aiškinsime tik viena kitiems, o ypač jaunimui – kad Lietuva maža šalis, o rusui ją užimti pakaks dviejų dienų – tokie ir būsime, dviejų dienų galingumo.
Su identitetu irgi yra problemų. Gerai, kad mylime savo seną kalbą, mylime Vytautą, sukilėlius ir partizanus. Bet tai jau vakarykštė diena. Kai paprašai tautiečio „pasirodyti lietuviu“, jis apsirengia neturtingu valstiečiu ir sušoka XIX amžiaus kaimo popsą. O kas gi yra tipinis XXI amžiaus lietuvis? Ar tikrai mus tevienija „alus ir pergalės“? Jei tik tai, su ta valstybės galia nelabai…
Šioje vietoja pridurčiau dar du minimus galios rodiklius – valstybės aktyvumą ir jos institucijų efektyvumą. Būdamas kokiam nors Strasbūre apie savo šalį neretai išgirsdavau įdomių nuomonių. Dažnai būdavo sakoma, kad Lietuva atrodo tikrai laiminga šalis – jokių blogų žinių apie kokius nors karus, etninius vaidus, streikus ar socialinius kataklizmus. Regis, lietuviai moka tvarkyti savo valstybę labai efektyviai.
Sakoma ir tai, kad lietuviai turi drąsos ginti skriaudžiamuosius – kartvelus, ukrainiečius, jie nebijo rusų ir kinų, o politika yra aktyvi. Būna, tiesa, akibrokštų, bet geriau veikti ir klysti, nei mirti nieko neveikiant. Geros žinios. Net jei imsite keikti savo institucijas, pasakysiu, kad sutinku – durnysčių ir betvarkės daug, bet vis tik daug kur aplink yra žymiai blogiau.
Eikime toliau. Valstybės galią didina inovatyvumas, adaptacija ir nesibaigiantis mokymosi procesas. Turime galvoje ne tik kokias nors technines naujoves, bet ir visuomenės sugebėjimą gyventi šiuolaikiškai, visas technologes naujoves paverčiant identiteto dalimi.
Mano jaunystės metais visą pasaulį stebino Japonija, tuo metu tapusi technologijų progreso simboliu ir tuo pat metu sugebėjusi būti itin japoniška, su visomis tautinėmis tradicijomis ir keistenybėmis. Vis pagalvodavau – ar mes taip galėtume?
Galėtume daug: asmeniškai manau, kad iš pradžių reikia nugalėti savyje baimę klysti ir nebijoti „keistų“ sumanymų. Įpratome būti per daug racionalūs ir žiūrėti į gyvenimą per vadinamą „projektinį finansavimą“. Jis reiškia, kad pritarimą ar pinigus gausi tada, kai žinosi, ką darai ir kokį rezultatą pasieksi.
Jei kam nors pasiūlyčiau finansuoti mano svajonę ir norą sugalvoti tai, ko pasaulis dar nematė, tikriausiai būčiau išjuoktas ir paniekintas – durnystėms pinigų nebus. O juk didžiausia ekonominė nauda ir politinė laimė ateina tuomet, kai atrandama ir sukuriama kažkas išties naujo.
Prieš keturiasdešimt metų Vakaruose mus mylėjo, bet Lietuvos nepriklausomybės projekto tikrai rimtai nefinansavo. Devyniasdešimtaisiais Briuselyje pats girdėjau, kad mano svajonės apie NATO yra beveik kliedesiai – tai nerealu. Ukrainos gynybos projektas irgi nebuvo deramai finansuojamas, juk mažai kas tame pačiame Briuselyje galvojo, kad karą prieš Rusiją galima laimėti. Kaip sako socialinės filosofijos klasika, pradžioje galvojame, kad kai kurie dalykai yra neįmanomi, paskui suprantame, kad jie buvo neišvengiami.
galia pasižymi labiau tuo, ką liberali tvarka norėjo paneigti ir net paminti – tautine savimone, tikėjimu, bendryste.
Pabaigoje – žinių ir veiklos įvairovė, laisvė rinktis ir veikti. Šie dalykai išties svarbūs, tačiau šiandien pasirodo ne pirmosiose vietose. Buvo laikai, kad sakydavo, jog viską lemia demokratija, rinkos ekonomika ir žmogaus teisės, kažkada visuotinės, dabar – labiau individualios. Tokia liberali pasaulio tvarkos samprata.
Šiandien sakoma – demokratija labai gerai, bet galia pasižymi labiau tuo, ką liberali tvarka norėjo paneigti ir net paminti – tautine savimone, tikėjimu, bendryste. Pasaulio tvarka keičiasi, ir svarbiausia tampa tai, ką žmonės vadina tradicinėmis arba amžinosiomis vertybėmis. Net didžiausi liberalizmo dogmatikai ima suprasti, kad kovoje vien slaptu balsavimu už „norimą“ partiją blogio nenugalėsi – teks ir kariauti. O, kaip sakė George’as Orwell‘as, gali prisifantazuoti, kad 2+2=5, bet, kai reikės statysi namą, su tokia fantazija nieko nesukursi – net aritmetikoje yra savos amžinosios vertybės ir jų galia.
