Stebintys Ukrainos karą, kad ir kokioje pusėje jį stebėtų, sako, kad karas vyksta ne taip, kaip tikėtasi. Ir tai tiesa.
Žinia, kiekvienas karas baigiasi kokiu nors pagraudenimu, kad daugiau taip nebūtų. Politikams tada dažniausiai rūpi taikos sutartys, teoretikai rašo konceptualius veikalus apie karo priežastis ir pasekmes, gi karybos specialistai-praktikai rimtai analizuoja, kas kare „suveikė“ gerai, kur būta ne tik taktinių, bet ir techninių klaidų? Iš esmės jie pradeda pasiruošimą naujiems karams…
Istorija byloja, kad tobulo kariavimo nėra. Rodos, tobula makedoniečių falanga, kažkada nenugalimas Romos legionas, neįveikiamos akmeninės tvirtovės, siaubą kėlę „skrajojantys husarai“ iš Abiejų Tautų Respublikos buvo labai senai. Kariavimo būdą keičia ne tik naujos technologijos, bet ir kariavimo logika bei siektini tikslai.
Prisiminkime kelis pastaruosius šimtmečius. Napoleonas vadovavo karo žygiui – kariuomenei, kuri žengdavo į priešo teritoriją, lemiamame (dažniausiai viename) mūšyje nugalėdavo priešo kariuomenę ir… Ir viskas. Toliau – politiniai sprendimai. Pirmojo pasaulinio karo simboliu tapo fronto linija – apkasuose „gyvenantys“ kareiviai, kartais „pakeliami“ pulti, o kartais ir priverčiami gintis. Antrasis pasaulinis karas – laukais riedantys tankai ir iš apkasų kylantys kareivių spiečiai.
O paskui? Kalbėta įvairiomis legendomis. Viena iš jų sakė, kad kitas karas bus branduolinis, ir pasaulio likimas bus nulemtas per kelias valandas. Kita legenda sakė, kad po branduolinio karo liks tik kariauti mušantis lazdomis ir svaidant akmenis.
Žinoma, tai daugiau populiarios žiniasklaidos išmonės. Branduolinis ginklas buvo ne kariavimo, o veikiau atgrasymo priemonė, o realiame gyvenime karų pobūdis ėmė labai priklausyti nuo techninių ir finansinių galimybių, šalies dydžio bei geografijos ir… karybos specialistų pomėgių. Nesileisdamas į ilgus aiškinimus kaip ir kodėl, pasakysiu tik tiek, kad JAV kariuomenės „techniniu veidu“ tapo malūnsparnis, gi SSSR-Rusijos – tankas.
Rusai su tankais ir kitais šarvuotais padargais važiavo į kiekvieną rusišką karą, dažnai ten, kur iš tankų ne tiek ir tos naudos – buvo Budapeštas, Praha, Afganistano kalnų keliukai, Tbilisis, Vilnius, Groznas… Čia tik trumpasis sąrašas. Rusiškas kariavo būdas (vadinti tai taktika būtų per daug garbės) liko nepakitęs jau daugiau kaip šešias dešimtis metų.
Viskas paprasta: iš karinės bazės ar kariuomenės sutelkimo centro siunčiama tankų, šarvuočių ir pagalbinės technikos kolona, kurios tikslas nuvažiuoti į nurodytą vietovę, tada, išlipus iš šarvuočių, tankams šaudant, tą vietovę užimti. Geriausia ir lengviausia kai niekas nesipriešina, nes kur ten pasipriešinsi tokiai galingai jėgai. Visokios ten aviacijos bei artilerijos – pagalbinės priemonės. Svarbiausia – tankas.
O dabar, jei paklausčiau, koks „kariškas vaizdelis“ dažniausiai iškyla jūsų atmintyje prakalbus apie karą Ukrainoje… Atspėjau – tai suniokotas ar vis dar tebedegantis rusų tankas. Ir jis tikrai ne pergalės simbolis. Veikiau – karinio neįgalumo iliustracija. Tankai ir kitos šarvotos mašinos virsta kažkokiais degančiais karstais iš kurių norisi bėgti pirma pasitaikiusia proga.
Kai rašiau šį tekstą, Rusijos kariaunos prarastų tankų skaičius tapo keturženkliu. Ir ne todėl, kad ukrainiečiai turi dar daugiau tankų. Jie turi efektyvius prieštankinius ginklus. Tie Javelin‘ai („Džavelinai“) jau tapo savo ruožtu Ukrainos kariuomenės „veidu“. Javelin‘as kainuoja 10-12 kartų mažiau nei tankas, bet pataikius nors ir ne kiekvieną šūvį, biznis atsiperka (jei ukrainiečiai labai nesigiria, tai jų pataikymų tikslumas viršija 80 proc.).
Likus beveik porai savaičių iki karo teko stebėti tokią kompiuterinę karo simuliaciją: kas būtų, jei rusai pultų Ukrainą tankais ir šarvuočiais, kurių pravažiavimui tinkamų kelių yra viso labo…. 9 (čia ne klaida, ne 99, o tikrai 9). Simuliacija rodė, kad, Ukrainai priešinantis, tankai važiuos lėtai, karas bus ilgas, bus daug aukų, ir pabaiga lauks visai neaiški.
O jei ne tankai, tai kas? Pirmomis karo dienomis buvo pabandyta pakariauti amerikietiškai – pulti iš oro ir mesti į mūšį desantininkus. Greitas karas. Šis planas (dėl keleto „nenumatytų priežasčių“) nepavyko, tad… beliko vėl tie neefektyvūs tankai.
Ukrainiečiai šiandien bene labiausiai skundžiasi artilerijos stoka. Tikrai taip. Tačiau jiems reikia ne tokios artilerijos, kokią naudoja rusai. Tikriausiai ne vienas esate girdėję, kad puolimus rusai dažniausiai pradeda vadinamuoju artileriniu paruošimu. Realiame karo lauke tai gausus šaudymas priešo pozicijų link „kur papuola“. Taip, neva, gerokai apgriaunama gynybos linija, o pats priešas yra demoralizuojamas.
Metodas iš ano šimtmečio pasaulinių karų taktikos šiais laikais mažai veiksmingas, deja, dažniausiai tai griovimas, o ne koks karinis laimėjimas. Ukrainiečių artilerija kitokia. Jos tikslas – šauti mažai, negriaunant, bet šauti taikliai, naudojant „išmanius“ sviedinius ir dronų žvalgybą. Tokios artilerijos šiandien ukrainiečiams labai trūksta. Bet jos vis daugėja, o tai geras ženklas.
Paminėjau dronus. Šiame keistame mechaninių skraidyklių kare Ukraina ženkliai laimi. Laimi ne tik turkiški Bayraktar‘ai, laimi dronai, mėtantys nedideles, bet taiklias bombas bei dronų žvalgyba. Rusai, tiesa, turi savo dronų arsenalą, bet jis žymiai kuklesnis. Ir gegužės 9 d. parade, regis, dronų prezentacijos nebus… Juk čia ne tankai.
Ir dar daug keistų dalykų čia vyksta. Rusai ėmėsi apkasus kasti – prie Kijevo ir Donbase, net radioaktyviame miške. Matyt ruošėsi Pirmajam pasauliniam karui. Kitur kaime senutė rusus naminiais pyragais nuodijo. Kaip viduramžiais. Karybos specialistams, projektuojantiems būsimus karus, yra apie ką pagalvoti, nes dabar karas vyksta ne taip, kaip daugelis manė vyksiant.
Rašau visa tai ne stengdamasis įrodyti, kad ukrainiečiai laimės geresniais ginklais. Jie ir šiaip juk laimės. O jeigu klausiate, kodėl krikščioniškam tinklapiui rašau apie karą ir ginklus, tai pasakysiu: anądien minėdamas Šventąjį Jurgį pagalvojau – gerai, kad buvo ginkluotas pagal tuometinių technologijų lygį ir pasirinko teisingą kariavimo būdą. Nesislėpė apkasuose ir nesėdėjo tanke. Ir beje, tas blogio drakonas vargu ar įveikiamas plikomis rankomis…
