Mus kaltina, kad esame liūdni. Visi, ir visais metų laikais.
Kaltinimas turi pagrindo. Gyvename karalystėje, kuri vis dažniau vadinama Ahedonijos vardu. Ahedonija – nesugebėjimas džiaugtis, abejingumas ir nuovargis. Ėjome į laiminguosius Vakarus, o šiandien jaučiamės… ne taip juk turėjo būti.
Turime kelis kompleksus, kurie ženklina mūsų ahedonišką gyvenimą.
Atsilikėlio kompleksas. Mes jau esame WC – Vakarų ir Vidurio Europa kartu, tačiau ši keista abreviatūra rodo ir tai, kad imame darytis kažkokia Vakarų Europos karikatūra. Vakarus reikia vytis – vejamės, ir esame įtikėję, kad niekada nepasivysime. Sovietinės sistemos vergų tarpe buvome geriausi, šauniausi, „vakariausi“, beveik visada teisūs. Vakaruose esame beveik „ryčiausi“, beveik visada neteisūs. Formalus geopolitinis virsmas neabejotinas, tačiau mūsų sielose kažkas sustojo pakeliui. XX amžiui baigiantis, atrodė, kad laimę galima nupirkti rinkos ekonomikos ir žmogaus teisių saldainiukais, bet panašu, kad nepavyko. Nesame nusivylę – vis tik geriau ES atsilikėlis nei žavus Rusijos vergas, bet esame nuliūdę: suprantame, kad ne mes kalti, bet kas kaltas, nežinome… Liūdina ne laisvė, o tie gausūs neišsipildę lūkesčiai.
Mažumo kompleksas. Apie jį tikrai daug prikalbėta, net ir gydymosi terapija sukurta, bet liga chroniška. Ją patys pasirinkome. Savo istorinės didžiosios šalies lietuvis netgi nedrįsta vadinti Lietuva. Vadina keista šifruote – LKD, nes ana Lietuva per didelė mažam lietuviui. Didžiosios kunigaikštystės ir Abiejų Tautų respublikos didybę iškeitėme į norą viską teisinti mažos šalies stereotipu, ir paverkti, pralaimėjus nelygioje kovoje. O juk galima laimėti lygioje…
Tautinės išdavystės kompleksas. Kaimynų nepasirinksi, o tie kaimynai tik ir laukia progos… Geri lietuviai – naivūs ir teisingi – tik visada apsupti priešų, kurie ir lietuvių tarpe atranda išdavikų. Visur tie klastingi lenkai, kraugeriai rusai, ciniški skandinavai, ir visur išdavikai… Lietuvoje visada buvo didysis išdavikas, kuris sugriovė teisingą patriotinį planą. Kažkas išdavė kunigaikštystę, išdavė Respubliką, išdavė partizanus, išdavė Sąjūdį, dabar išduoda ir valdžias, ir maršus…
Kiti kompleksai. Čia vieta jūsų asmeniniams argumentams paaiškinti, kodėl gyvename Ahedonijos karalystėje, ir niekaip nenorime iš jos emigruoti.
Ir dar…
Beprasmybės kompleksas. Galvojame, kad jau pralaimėjome. Pralaimėjome, prieš mirties kultūrą, ateizmą, liberalizmą, esame varganai juokingi su savo sekmadieniniu bažnyčios lankymu. Prieš vaikus ir anūkus net gėdijamės, kad esame tokie…
Ar galime tą liūdesio karalystę paversti kokia nors laimingos sielos respublika? Misija nelengva, bet nėra neįmanoma. Tačiau misija priklauso naujajai kartai, ne mums.
Mūsų karta buvo veikiau besistengianti išlikti ir nesumenkti, bet neparuošta globaliems projektams.
Mūsų karta buvo veikiau besistengianti išlikti ir nesumenkti, bet neparuošta globaliems projektams. Mūsų intelektualui (vis dar vadinamam inteligentu) buvo svarbu būti truputį geresniu už kitą įvairiais aspektais, bet ne tvarkyti pasaulį, geriau būti lengvai korumpuotu… tokiu kareiviu Šveiku… Mūsų kartos provincialumas yra tam, kad norime, labai norime būti provincialais, nes kitaip nemokame.
Dešimtį metų man teko garbė būti Afriką remiančios Europos parlamentarų organizacijos viceprezidentu. Įdomu ir svarbu, Briuselyje žmonės tai suprato, Lietuvoje gi mano bičiuliai nuoširdžiai šaipėsi. Afrikos specialistas…. juokinga. Lietuvis negali būti Afrikos specialistas, nes jis… lietuvis. Lietuvis gali domėtis tik Rusija ir Lenkija… Na, gal dar Skandinavija. Afrika anglams ir prancūzams… panašu, kad jie iš kitokio molio drėbti. Panašų jausmą išgyvenau dar būdamas moksleiviu. Respektabilaus sovietinio moksleiviško žurnalo redakcija pasiūlė man nepuoselėti vilčių kada nors tapti lietuvių rašytoju, mat esu miesto vaikas… t. y., nutolęs nuo žemės. Miesto problematika ne lietuviui…
Ar gali XXI amžiaus Lietuvą vis dar kurti XX amžiaus sovietinės mokyklos mokymais paženklinti „inteligentai“? Ar tikrai mums nereikia visiškai naujos generacijos, kuri ne gyventų kasdien prisimindami, kaip ten buvo sovietmečiu, o tiesiog pamirštų, kad tas sovietmetis buvo?
Šioje vietoje ne vienas mano bendraamžis pasakys, kad einu pavojingu keliu, nes blogo pamiršti negalima, nes tas jaunimas tai…
Sakysite, kad dabartinis gabiausias jaunimas yra kažkokių menedžerių ir sėkmės formulės ieškotojų minioje. Jis realizuoja kažkokius ten projektus su finansavimu. Patriotizmas ir tautiniai dalykai… ar tai ne archaiška šiandieniam jaunikaičiui? Jam nelabai svarbu ar Vytautas Didysis nukrito nuo žirgo, ar baigė gyvenimą lovoje… nuo to šeimos pajamos nepriklauso… Lietuvybę galima priimti nebe etnografiškai, galima froidistiškai ir hedonistiškai, ar dar kitaip. Jaunimas turi savo istorijos naratyvą, sudėliotą iš jam priimtinų fragmentų, ir susiūtą postmoderno dvasia – istorija, tarytum vis kintantis kompiuterinis žaidimas, kuriame galima laisvai rinktis puses, elgesio motyvus, faktus traktuoti ne enciklopediškai, o visai individualiai. Tad ar naujajai kartai galima viską atiduoti, žinant, kad Paryžius jai nuobodus, o santuoka nereikalinga?
Galima kaltinti jaunimą už inovatyvumą, kuris išryškėja greitoje sėkmėje, bet greitų sėkmių buljone išverda ir ilgalaikės sėkmės.
Karta, kuri prieš šimtmetį sukūrė modernią Lietuvą, tuomet pasigavo idėją viską atnaujinti Kristuje. Nebijojo tuometinio liberalizmo ir socializmo kritikos. Mūsų kartai Šventasis Jonas Paulius II patarė nebijoti atverti duris Kristui. Nepabūgome, ir buvo gerai. Jaunoji karta, mano matymu, dažnai vengia Kristaus, nes jis ir jai siunčia žinutę nebijoti, tad… Kūrybai bei romantikai reikia drąsos. Galima kaltinti jaunimą už inovatyvumą, kuris išryškėja greitoje sėkmėje, bet greitų sėkmių buljone išverda ir ilgalaikės sėkmės.
O viską atnaujinti Kristuje – tai gera universali ir nieko nenuskriaudžianti idėja, visi nori, kad Kristus būtų, tik ne visi žino kaip. Tik ne pritaikyti Kristų vienadienėms „naujoms“ paikybėms, ne patiems pasendinti save dviem tūkstančiais metų, o atnaujinti Kristuje. Pripažinkime, kad prisibijome (gal dėl to, kad jaučiamės pralaimintys, tačiau nesijauskime).
XXI mažiuje reikia kitokios romantikos. Reikia tikinčios, pirmaujančios, o ne tik kažką vis besivejančios Lietuvos, savaip „neteisingos“ istorijos, savo pasaulio vaizdo, kurį būtų smagu matyti ir… didžiuotis. Reikia naujos žavios pasakaitės, kuria patikėtume, dėl kurios paliktume tą Ahedonijos karalystę, prie kurios mūsų karta taip savaip pripratus. Lyg kokį įprastą Egiptą, kurį ana karta vis tik galiausiai paliko.
