Kaip pasakose. Seniai, labai seniai, daugiau kaip prieš šimtą metų, Europoje prasidėjo karas, turėjęs būti trumpas ir pergalingas. Taip manė kariaujantys. Už lango matėsi tik besibaigianti vasara ir visi sakė, kad jau iki Kalėdų tai grįšime namo… Trumpo ir pergalingo karo viltys ir vėl (kaip jau daugelį kartų anksčiau) nepasiteisino.
Kalėdos atėjo į apkasus, kuriuose, kaip vėlgi matėsi, visų besigrumiančių kariuomenių optimistai įstrigo ilgam. Tačiau pirmos Didžiojo karo (tuomet tikrai nemanyta, kad vadinsis Pirmuoju pasauliniu karu) Kalėdos praėjo vis dar su vilties žyme. Abiejose fronto pusėse kariai nuleido ginklus ir ėmė švęsti.
Pasak dalyvavusių šventėje, viskas prasidėjo nuo savaip palankaus vėjo. Vokiečių kareiviai ėmė giedoti kalėdines giesmes, garsas pasiekė apkasus, kuriose sėdėjo britai. Šie atsakė savomis giesmėmis. Kalėdinį koncertą veikiai pakeitė sveikinimai, o dar vėliau – ir pasiūlymai susitikti apkasus skiriančioje dykvietėje.
Kas girdėjo ar skaitė apie tai, prisimena, kad susitikusieji ne tik pasisveikino ir pasivaišino rūkalais, bet pasikeitė belaisviais, žuvusiųjų kūnais, o kai kurie ryžosi net futbolo rungtinėms. Žinių apie tai, kas teisėjavo ir kas laimėjo, tiesa, nedaug.
Pavyko sužinoti, kad viename fronto sektoriuje škotai nugalėjo vokiečius 4-1… Kalėdinės paliaubos tapo karo istorijos ir karybos praktikos dalimi. Teisybės dėlei reikia pridurti, kad tos karo Kalėdos atsirado ne visai tuščioje vietoje: skelbti paliaubas ragino Popiežius Benediktas XV, keletas taikos iniciatyvų kilo ir iš visuomenės organizacijų. Gal tai ir ne esminės smulkmenos, bet vis tiek…
Tai buvo seniai. Labai seniai. Vėliau jau niekad nebebuvo. Nebuvo noro, o karinė vadovybė išleido „taisykles“, pagal kurias broliavimasis su priešo kariais bet kokiu pagrindu buvo prilyginamas išdavystei. Nebeliko tikėjimo, kad anų apkasų kareiviams Kristus gimė lygiai taip pat kaip mums. Kaip sakė toks antikos istorikas Tukididas, kuo ilgesnis karas, tuo jis labiau demoralizuoja visus jo dalyvius. Kalėdinio futbolo paliaubos niekada daugiau nepasikartojo.
Ar gali būti kas nors panašaus šiandien, kai pasaulyje nestinga sakančių, ir net šaukiančių, kad karas – tai blogis, kad jį reikia tučtuojau baigti ir… visiems drauge sėsti prie Kalėdų stalo. Pasakysiu aiškiai – negali, pasakysiu paprastai – kalėdinio futbolo šį kartą nebus. Jo negalėjo būti ir vykstant kovoms dėl Pasaulio (futbolo) taurės, nebus ir dabar, nei pagal seną, nei pagal naują kalendorių. Ir nebus jo dėl dviejų esminių priežasčių. Vieną jų pavadinkime technine, kitą – moraline.
Pradėsiu nuo techninės. Ukrainos kare laiko faktorius yra nepaprastai svarbus. Rusams žūtbūt reikia kad ir kuklių pergalių, kol dar jos kariauna turi kiekybinę persvarą vienoje ar kitoje srityje. Su laiku pergalės tik tolsta ir vis mažėja, ir, kartą sustojus, gali atsitikti taip, kad nebepajudėsi.
Ukrainiečiai supranta, kad negalima leisti rusams „atsikvėpti“.
Reikia skubėti, kol ukrainiečiai negavo vis naujų ginklų bei technikos siuntų. Ukrainiečiai supranta, kad negalima leisti rusams „atsikvėpti“, t. y. susirankioti iš likučių naujas kovines grupes ir techniką bei prisigaminti naujos.
Kol kas karo resursų rusai sunaudoja daugiau nei pagamina, o pertrauka reikštų ginkluotės atsargų papildymą. Ir taip toliau… Abi pusės mano, kad didžiausi mūšiai vyks pavasarį, tad žiemą reikia užimti kuo geresnes pozicijas. Kaip sako, ruošk ratus žiemą…
Kur kas svarbesnė yra moralinė priežastis. Pirmojo pasaulinio karo frontuose kiekviena šalis kariavo už savo tiesą, bet tos tiesos buvo kažkuo panašios: kažkaip simetriškos, kažkaip pateisinamos ir kažkaip abipusiškai blogos.
Gali būti, kad laimėjo tiesa, bet laimėti buvo labai nelengva. Taigi, šūkis „karui – ne“ galėjo priartinti tą tiesos pergalę. Šiandien toks šūkis reiškia veikiau nuolaidžiavimą blogiui. Ukrainoje kariaujama ne dėl to ir ne taip, kaip prieš šimtą metų. Ukrainoje nėra jokių dviejų tiesų, yra tiesiog viena tiesa ir vienas melas, vienų teisė, o kitų – nusikaltimas.
Sužibusi žvaigždė pranašauja veikiau priešo sparnuotąją raketą nei Gerąją Naujieną.
Sužibusi žvaigždė pranašauja veikiau priešo sparnuotąją raketą nei Gerąją Naujieną. Karas yra politikos dalis, labai skausminga dalis, tad nenuostabu, kad karo nenorime. Bet gintis nuo blogio reiškia gintis, o ne susitarti su juo. Ukraina yra pasaulio politikos operacinėje, ir sunku įsivaizduoti, kad galima taip sau palikti kraujuojantį pacientą ir sėsti prie Kalėdų (atsiprašau, derybų) stalo.
Bet verkti nesinori. Ukrainiečių kariai, žinau, matė tą tikrąją žvaigždę. O aš tai mačiau iš jų akių. Jiems Kristus gimė. Ar gims anuose apkasuose, nežinau. Gims, jei ana pusė išdrįs „pasirašyti“ po bet kokiu trečdalio Dekalogo, bet atsisakys žudymo, vagysčių ir netiesios kalbėjimo. Viltis neapleidžia.
Patiriu (ir jau ne pirmą kartą), kad atsirado gera tendencija – daugelis pažįstamų ir nepažįstamų, anksčiau sveikinusių su kažkokiomis „sezoninėmis“ šventėmis, dabar sveikinimų tekstuose vis dažniau mini Kalėdas. Net iš musulmonų iraniečių gavau tikrą kalėdinį sveikinimą. Pasakysiu nuo savęs: nebuvau sutikęs jokio kitatikio, kuris Kalėdomis piktintųsi. Žinau, kad yra pavydinčių, bet pavydi nepiktai… Sakoma, baltai. Taip, kaip sniegas už lango.
Taigi(s)… Mums gimė Išganytojas. Sužibo žvaigždė ir pranešė džiugią žinią. Net ir portalo nereikėjo, kad tai sužinotume. Jei ko iš mylimųjų neturėjome šalia, tai tikrai buvo proga apie juos gražiai pagalvoti (ne kasdien juk pasitaiko tokia proga – gražiai pagalvoti), o jei ko nemylimo nebuvo šalia, nereikėjo apsimetinėti… kad mylime. Čia šiaip. Ir bus ne kitaip… Ir Ukrainoje juk laimės tie, kurie nori matyti tą žvaigždę. Ir tiki, kad karo Kalėdos jų širdyse taip pat tikros, o ne kokia sezoninė šventė…
