Nesišiauškite ir nesipiktinkite, kad taip sakau. Tai pirmas ir svarbiausias atsakymas į dažnai užduodamą klausimą – ar bus? Tikrai bus, nors gal ir ne šiandien. Gal rytoj?
Klausydamiesi žinių ir besinervindami dėl pasaulio ar visiškai abejingai ji vertindami, suprasime, kad vienintelė tikra niekada iki šiol nepaneigta ateities prognozė yra ta, kad anksčiau ar vėliau į mūsų gyvenimą ateis… karas.
Nepasitvirtino prognozės tų, kurie sakydavo, kad karo nebus, nes dabar ne tie laikai, kad viską lemia pinigai, kad neapsimoka, ir kad mes labai to karo nenorime. Taip manančių buvo dar akmens amžiuje, tokių nestigo Romoje ir dabartinėse demokratijose. Tačiau jie išmirdavo su kiekvienu nauju rimtesniu karu.
Apie karo prigimtį prirašyta labai daug ir protingų, ir paikų dalykų. Pradedant pasakomis, kad karus pradeda „negeri dėdės“, siekiantys pasipelnyti iš ginklų gamybos ar karinių uniformų siuvimo, baigiant epopėjomis, kuriose „teisinga” liaudis su ginklu rankoje nuverčia savo engėjus. Suprantama, kad tai pasakos, ir jomis netikite nei jūs, nei aš, bet tiesa ir ta, kad vienos absoliučios karo priežasties nėra.
Politologiškai karas – tai greito bei efektyvaus sprendimo pagunda. Karo būdu problemas galima išspręsti iš esmės ir iki galo. Nors niekada nebuvo norima pripažinti iš jėgos pozicijos nustatomų sienų, dauguma mūsų valstybių sienų bent jau Europoje – karų rezultatai.
Antras klausimas, kuris dar neseniai buvo keliamas kaip pokštas – su kuo kariausime? – dabar turi aiškų atsakymą. Patys matote, kad nebūna taip, kad nebūna su kuo.
Trečias klausimas – bene pikantiškiausias. Kai klausiate, kokie gali būti to karo scenarijai, prisimenu kelis, tiesa, ne pačius maloniausius. O jų spektras šiandien ne toks jau siauras. Daugelis scenarijų, kurie šiandien sukasi karo ekspertų galvoje, beje, iš Rusijos ar kaimyninių jai šalių istorijos.
Štai keletas įdomesnių.
1877 metais brendo eilinis Rusijos ir Osmanų imperijų konfliktas. Vėliau tapęs kažin kelintu ten rusų-turkų karu. Neperpasakojant geopolitinio konteksto, galima teigti, kad karas kilo dėl abiejų pusių „apsiskaičiavimo“.
Analogijų daug: Rusija sukaupė didelę kariauną turkų valdomų žemių pasienyje, pasitelkė sąjungininkę Rumuniją (kaip panašu į Baltarusiją), dar kelis smulkius sąjungininkus (panašu į tą koaliciją kazachams „raminti“) ir pasakė, kad kariaus.
Turkai laikėsi vadinamos atgrasinimo taktikos – tvirtino, kad priešinsis, bet iki paskutinės dienos vylėsi, kad karo pavyks išvengti. Pavyks todėl, kad jie žada priešintis, o rusai galiausiai nepuls, įvertinę galimus nuostolius. O kadangi vylėsi, kad nepuls, tai ir nepasiruošė iki galo, nes viltis žinia, beveik nemiršta.
Rusai gi tikėjosi, kad, matydami akivaizdžią Rusijos persvarą, turkai iškart pasiduos, karas bus lengvas, jo beveik ir nereiks, gal ir aukų nebus. Tad rusai netikėtai puolė, turkai neįtikėtinai priešinosi, ir… karas tapo neplanuotai žiaurus su daugybe aukų.
Šiandien nuotaikos labai panašios: Rusijos karinis pranašumas prieš ukrainiečius akivaizdus. Bet Ukrainos propaganda žada rusams bent jau suomišką „žiemos karą“, su dideliais nuostoliais ir tikra politine gėda. „Žiemos karas“ būtų jau kitas scenarijus, juolab, kad ir žiema už lango…
Ukrainos rezervistų pratybos / EPA nuotr.
Beje turkų ir suomių kariautojai tikėjosi kur kas daugiau sąjungininkų paramos, nei realiai gavo. Šiandien tad ukrainiečiams patariama atsargiai žiūrėti į galimą „griežtą“ Vakarų atsaką. Norėčiau, kad jis būtų tikrai griežtas.
Tačiau istorinė atmintis grąžina į 1939 metus. Vokietijai pradėjus karą prieš Lenkiją, prancūzai ir britai su savo draugais pasielgė taip griežtai, kad griežčiau ir neįsivaizduojama – paskelbė Vokietijai karą, bet… toliau patys žinote. Štai ir toks scenarijus.
Galima pasidžiaugti, rimtai negalvojama apie branduolinį scenarijų, nors iš Rusijos pusės pasigirsta ir apie tai… O kas jau čia uždraus?
Kažkas kažkada mūšius ir kariuomenės manevrus pavadino karo veiksmų teatru. Jei jau teatras, tai, sakoma, jis prasideda nuo rūbinės, turi savo žiūrovus, garbės ložes bei užkulisius… Ir teatro kritikus, kuriuos šiuo kartu galima vadinti viešąja nuomone.
Ko gi tikisi visa ši publika? Šiaip jau tikisi nervus tampančios fabulos su laiminga pabaiga, ar ne?
Europa nenori kariauti… Taip nenori, kad net pasiryžusi reabilituoti prieš Antrąjį pasaulinį karą buvusį Čekoslovakijos padalijimą.
Nenoras kariauti gal savaime ir nebūtų visiškai blogai, bet yra kur kas blogiau – Europa nenori gintis… Europiečiai šiandien tebėra didžiai įsitikinę, kad jie geri, gražūs ir teisūs, kad Europą visi myli, tiesiog myli pagal apibrėžimą. Net rusai, nes visi jie yra dvasingi demokratai, nors patys šito nežino.
Europiečiai daug dirba ir kuria, niekam negrasina, o ir kitiems pinigų duoda. Tokių nemylėti ir nesuprasti negali tik kvailiai. Beje, ir amerikiečiai nuoširdžiai nesuprantą, kodėl gražios ir teisingos demokratijos principų kažkas nenori įgyvendinti. Juk nuo to visiems bus tik geriau…
Rusų kariauna ruošiasi realiam karui. Mes gi labiau ruošiamės karo prevencijai, kaip čia ir patiems nekariauti ir įtikinti priešininkus to nedaryti. Techniškai – kiekybiškai ir kokybiškai – Vakarai yra keliskart pranašesni, tačiau minėta viešoji nuomonė jau dabar apimta panikos… Jei rusai pradės, pralaimėsime…
Kaip jau minėjau, istorinė patirtis byloja, kad mažiausiai kariauja tie, kurie visada pasiruošę gintis, o daugiausia tie, kurie amžinai plepa, jog karo nebus. Vadinasi išties, norint taikos reikia būti pasiruošus karui? Ir būti įsitikinus, kad laimėsi.
Manau, kad atsiras ne vienas, pagalvojęs, ko čia krikščioniškas tinklapis skelbia kažkokius komentarus apie karą? Nepadoru ir nekrikščioniška?
Šis paskutinis klausimas pats kebliausias, bet pakartosiu vieno karo politikos specialisto tiesą. Jis sakė, kad karas yra savotiška istorijos skaistykla už politines klaidas ir pernelyg lengvabūdišką pažiūrą į būtinybę saugoti tikrąsias vertybes. Skaistykla nėra didelis politinis ir socialinis malonumas, bet, atrodo, mums visiems istorijoje reikia ją praeiti.
