Šį kartą keletas pri(si)minimų.
Kai Lietuva su kaimyninių šalių grupe tapo ES ir NATO nare, vienas mažos šalies didis politikas pasakė, kad jo šaliai užsienio politikos daugiau nebereikės, viską darys minėtos organizacijos – NATO ir ES.
Maža šalis yra maža, viena ji tikrai nieko nepakeis, o ir nereikia nieko keisti, nereikia daryti ko nors, ko nedaro NATO ir ES. Jei jau taip, tai Europa ne mūšio laukas, o didelis turgus, o čia jau „nėra nei žydo, nei graiko“, visi to paties turgaus prekiautojai
Ne taip seniai „Laikmetyje“ esu skelbęs tekstą apie tipines užsienio politikos suvokimo klaidas, nekartosiu, ką rašiau, tik priminsiu, kad klaidų ir nesutarimų sąraše buvo ir tebėra nesusipratimai dėl mūsų savivokos ir mūsų vertybių. Šiandien tai yra visų diskusijų apie politikos vertybes „vinis“.
Išties klausimas ne apie tai, ar ten Taivanas ar Taipėjaus miestas su aplinkiniais kaimais? Klausimas, ar esame maži ir mūsų politika yra stropus dainavimas „į toną“ darniame minėtų organizacijų chore ar vis tik mums reikalinga kokia nors solinė partija.
Jei manote, kad esame tik choristai, toliau galite neskaityti, nes tada politikos mes tikrai neturime, jei manote kitaip, suprantu, užsienio politikos reikia. Jei jau maži, tai jokio Taivano pasaulyje nėra, o geriausias žemėlapis – Lietuvos gaublys.
Nuo savęs pridursiu, kad ta mažumo propaganda yra vienas iš labiausiai Lietuvą žalojančių veiksnių. Tad visos politikos, kurių aksioma yra „Lietuva – maža šalis“ yra menkystų politikos. Bet tai jau kita istorija.
O jei ne labai maži, tai galime rinktis. Besiginčijančių ir juos palaikančių adresu pasakysiu – teisingo sprendimo čia nėra, yra tik pasirinkimas. Jis kai kada gali būti logiškas šiandien, bet pasirodyti visai kvailas, tarptautinei situacijai pasikeitus. Galime būti tik turgaus prekeiviai ir rinktis, kur pigiau, o galime ne tik pagal rinkos kainą, bet ir pagal žmogišką vertę.
Taigi, vertybės. Ir vėl pri(si)minimai. Prieš 30 metų žinojome gerai, ko norime, (būti NATO, ES ir pan.) šiandien gi, iš tiesų nežinome. Žinome tiek, kad norime gyventi ilgai ir laimingai, bet kas ta laimė? Čia ir prasideda tie vertybiniai keblumai.
Baisiausias keblumas yra tai, kad tas vertybių vadovėlis parašytas praeitame šimtmetyje (gal net ir tūkstantmetyje). Jame daug kas buvo miela, bet buvo seniai, ir nelabai aišku, ar šiandien tai yra tiesa? Ar šios dienos pasaulis yra toks, koks, pasak ano vadovėlio, turėjo būti?
Visi žinome, kad istorija turėjo pasibaigti. Sovietinė imperija, pasak to vadovėlio, buvo paskutinė kliūtis tam, kad pasaulyje įsigalėtų liberali demokratija, rinkos ekonomika ir visa, kas paneigia tautinių, gentinių religinių tapatybių blogybes. Tai tas minėtas turgus be jokio žydo ar graiko…
Visas pasaulis, visos jo valstybės yra iš esmės dviejų tipų – arba tokios liberalios demokratijos pagal vadovėlį arba norinčios tokiomis būti, bet vis dar netapusios, t.y. „pereinamojo laikotarpio“.
Anksčiau ar vėliau Kinija, Rusija ir visi pakistanai ar bantustanai taps liberalios demokratijos, nes kitaip gi būti negali, žmogus pagal savo prigimtį negali būti kitoks, tik liberalus prekeivis.
Neneigiu, kad gyvenimas toje istorijos pabaigos iliuzijoje bus išties mielas ir komfortabilus. Kai pasižiūriu į visokius demokratijos, žiniasklaidos ar ekonomikos laisvės reitingus, galiu didžiuotis, kad mano šalis tikrai toli pažengusi šiuose „reikaluose“. Esame netgi laisvesnė ir mažiau korumpuota šalis už savo geografines kaimynes.
Vis tik esame ne ana labai didelė šalis. Pažiūrėjau, pavyzdžiui, kaip atrodo korupcijos „kampu“ didžiausių valstybių (pagal gyventojų skaičių) dešimtukas. Šios valstybės – Kinija, Indija, JAV, Indonezija, Pakistanas, Brazilija, Nigerija, Bangladešas, Rusija, Meksika.
Ir ką? Tik viena – JAV – gali pasigirti korupcijos rodikliu artimu Lietuvai. Visų kitų rodikliai yra žemiau pasaulio vidurkio, o pusė minėto dešimtuko pagal vietas yra tik antrajame šimtuke, t.y., labiausiai korumpuotų šalių gretose. Ekonomikos laisvės rodikliai byloja, kad iš tų dešimties didžiausių, tik JAV yra tokiame pat lygyje, kaip Lietuva, o aštuonios iš dešimties… antroje šimtinėje.
Mūsuose aprobuoti ekonomikos ir politologijos vadovėliai „čiulba“, kad pasaulio raidą lemia globalizacija ir laisvoji rinka. Tiesa tokia, kad visa Europa, pasirodo priklauso nuo Rusijos, kuri laisvų šalių sąraše yra 113-ta, o visas pasaulis dar labiau priklauso nuo Kinijos, kuri – 158-ta, visai netoli galo. O jei jau viską lemia rusai ir kinai, tai visiškai niekiniai yra visokie žalieji projektai, skaitmenizacijos ir ypatingos teisės.
Šiandien kaip niekad matosi, kad ne Europa diktuoja politinę darbotvarkę, Europos turgus – burbulėlis pasaulyje, kuris gyvena visai ne pagal istorijos pabaigos scenarijų.
Šiandien kaip niekad matosi, kad ne Europa diktuoja politinę darbotvarkę.
Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad visi tie laisvės ir laimės reitingai yra sukurti pagal jau minėto liberalizmo kriterijus, tad ir jų rezultatai koreliuoja ne su realia laime, o veikiau ta, kokią įsivaizduoja reitingų sumanytojai. Jie ir apsipila ašaromis, kad liberalizmas traukiasi, kad jų sumanytų laisvių ir teisių sklaida mažėja.
Politologai pastebi, o reitingų autoriai negeba paaiškinti, kodėl dauguma iš beveik 200 pasaulio šalių XXI amžiuje savo valstybės galias kuria tautiškumo, tikėjimo ir bendruomenės (šeimos) stiprinimo pagrindu. Euroatlantinis liberalizmas būtent šia savybes niekina ir stumia į politikos paraštes, mėgindamas sukurti žmogų be tautinio identiteto, be religijos ir mokslo tiesų, be lyties ir prigimties.
Mano kukliu pastebėjimu visos tos populiarios klasikinio liberalizmo perversijos – tai jau praeitas XX amžius, tai jau gyvenimo paneigta ideologija. Jis pateikinėjamas kaip šviežias patiekalas, bet iš tikro tai – kelių dienų senas kotletukas, atšildytas mikrobangėje su kokiais pasakų pasaulio pagardais.
Realus pasaulis viso šito ne(be)priima ne todėl, kad nemoka skaityti, o todėl, kad išmoko ne tik skaityti, bet ir mąstyti. Kaip pastebėjo vienos Afrikos šalies lyderis (beje, baigęs mokslus liberalioje Europoje), jūs ten Europoje esate turtingi ir turėtumėte būti laimingi, bet esate… sparčiausiai išmirštanti civilizacija. Ar tai gėris?
Tad su tomis vertybėmis visaip, jos yra kartais gražios, bet senos, o kartais naujos, bet dar gerai nepatikrintos. Dažnai jas vadiname nesisteminėmis, nes dar nesuprantame, kokia ta XXI amžiaus pasaulio sistema turi būti.
Turi būti kitaip, nei aname šimtmetyje, nes tas anas jau „per gerklę lenda“. Bet patys dar gerai nežinome kaip, nes naujo vadovėlio neparašėme. O jau pats laikas! Tad mums patiems truputį nejauku, kai anos pusės neapykantos kalba būname išvadinti kažkokiais nesisteminiais.
Imperijų žlugimas mums buvo didelė laimė, didelė vertybę. Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji atsirado ant imperijų griuvėsių. Bet mūsų valstybė atsirado ne todėl, kad niekinome tautiškumą, tikėjimą ir šeimą. Atvirkščiai.
Kažkaip buvo liūdna, kad praėjusios šventės minėjime kalbėtojai iš visokio aukščio tribūnų nelabai prisiminė, kokių vertybių Lietuvą atkūrė ir gynė Vasario 16-osios ir Sausio 13-osios herojai. O reikėtų priminti, ką jie manė apie tautą, šeimą ir tikėjimą.
Paskutinis pri(si)minimas.
Ne taip seniai viena respektabili Lietuvos partija ėjo į rinkimus su šūkiu „Būk labiau lietuvis!“. Tai vis galvoju, jei šiandien paklaustum, kurioje tvorų, dalinančių Lietuvos žmonės ir šiaip…, pusėje yra „daugiau lietuviai“, gautum labai vertybiškai įdomių atsakymų. Ir būtų aiškiau, kokios politikos reikia ne tik turguje, bet ir grįžus iš jo.
