Dr. Egidijus Vareikis. Jungtinių Tautų senatvė

Yra tokia organizacija, vienijanti (kaip ji pati skelbia) visus geros valios žmones, kurie nori pasaulio taikos. Organizacijos nariai neseniai įtikinančia dauguma pasakė, kad Rusijos elgesys šiame pasaulyje yra (švelniai tariant) netinkamas. Tačiau niekas nepasikeitė.

Tai kaip čia su tomis Jungtinėmis Tautomis (toliau – JT)? Ar viso pasaulio taikos puoselėtojai negali nieko padaryti su šalimi, kuri laužo visas taikingo gyvenimo normas? Tiesą sakant, gali nedaug…

Lietuviams ta organizacija ilgus metus buvo kažkas tokio: toli ir ne mums. 1990 metų vasarą lankiausi didingame JT pastate Niujorke kaip politinių tekstų rašeiva. Pasiskundžiau tuomet mūsų – tarptautinių žurnalistų grupę – vedžiojusiam pareigūnui, kad nerandu salėje lentelės su savo šalies pavadinimu ir pasakiau, kokios ieškau. Pareigūnas išdidžiai pareiškė, kad jei nėra lentelės, tai nėra ir šalies, o man tiesiog reiktų pasimokyti politinės geografijos, – jis tai tikrai mokėsi ir viską žino.

Įdomu, ką jis sakė vėliau, kai lentelė su Lietuvos vardu atsirado, tačiau reikia turėti galvoje, kad geografija nėra jau toks universalus mokslas, kaip gali pasirodyti.

Nedaug kas iš politikų prisipažintų, kad jiems nesvarbi pasaulinė taika. Nežinome, kas yra tas taikos matavimo vienetas. Mūsų kasdienėje kalboje taikos sinonimas, – tarpukaris, o ne atvirkščiai.

JT organizacija neabejotinai yra pats didžiausias pasaulinės taikos projektas – priklausant tam pačiam klubui išties nekyla noras klubą griauti. Po Hitlerio sunaikinimo atrodė, kad karų gali ir nebebūti (kaip čia neprisiminus, kad taip pat atrodė ir po SSSR žlugimo, ir ne kartą prieš tai).

JT priklauso veik visos pasaulio valstybės, tad vadinamoji Generalinė Asamblėja yra pasaulio tautų susirinkimas, kuriame kiekviena – pati didžiausia ir pati mažiausia – turi lygias saviraiškos galimybes.

Gal tai būtų ir nieko blogo, jei šalys turėtų ne tik vienodas galimybes, bet ir vienodus interesus.

Netrukus sukaks jau aštuonios dešimtys metų, kaip sukūrėme kažkokią hibridinę-chimerinę organizaciją, kuri galiausiai visiškai nepatenkino grakščios ir teisingos politikos lūkesčių.

Netrukus sukaks jau aštuonios dešimtys metų, kaip sukūrėme kažkokią hibridinę-chimerinę organizaciją, kuri galiausiai visiškai nepatenkino grakščios ir teisingos politikos lūkesčių.

JT neefektyvumas nesietinas su kokia nors globalios diplomatijos tinginyste. Net atvirkščiai. Įvyko taip, kad iš „taiką darančios“ organizacijos ji virto „taika prekiaujančia“, o bendrojo gėrio siekį pakeitė savų interesų „pamušinėjimas.“

JT buvo sukurtos ant pergalės prieš nacizmą platformos, bet savo prigimtimi ji yra organizacija, skirta sutarti, o ne laimėti. Ji kurta saugoti globalų tarptautinį gėrį, o tas gėris yra – visų pasaulio šalių sutarimas.

Politikos procesų tyrėjai sako, kad tarptautinės organizacijos ir kiti politiniai konstruktai išgyvena beveik tiek metų, kiek žmonės – septynias-aštuonias dešimtis, o vėliau tampa visiškai neefektyvios, tad jas reikia arba numarinti, arba iš esmės reformuoti.

JT mirties, bent jau formaliai, niekas nenori, tad reikia imtis reformos. Pažymėtina, kad „brandaus amžiaus” problemos yra dvi, kaip pasakytų biologai: anatominės ir fiziologinės.

Anatominė problema – tai organizacijos struktūra. Atsakomybės ir veto teisės paskirstymas nebeatitinka demografinių ir ekonominių realijų. Didžiausios šalys jau seniai yra nebe Europoje, bet daugiausia teisių turinčios – vis dar „senajame kontinente“.

Fiziologinė problema – tai veikimo būdas. Sutarimo ir geriausio sprendimo paieškas jau seniai pakeitė savų interesų „pramušinėjimo” politika. Sutarimas ieškomas ne bendrojo gėrio įtvirtinimui, o savų interesų įgyvendinimui.

Dažnai yra taip, kad daugelio šalių paramą reikia savotiškai nupirkti, nebūtinai už pinigus, galima ir už balsų pasidalijimą – „aš čia už tave, bet tu ten – už mane“.

Dažnai yra taip, kad daugelio šalių paramą reikia savotiškai nupirkti, nebūtinai už pinigus, galima ir už balsų pasidalijimą – „aš čia už tave, bet tu ten – už mane“. Globalioji organizacija vis labiau tampa interesų prekiavimo vieta, kurioje prekiaujama tikrai ne bendruoju gėriu. Neatsitiktinai „trečiojo pasaulio” šalims ji yra svarbi organizacija, nes čia galima daug ką politiškai pirkti-parduoti. Narystė yra pelninga daugeliu aspektu. O mums sakoma: jūs ten daugiau „dirbkite” su Afrikos ar Karibų šalimis…

Mano asmenine nuomone didesnė problema yra ne anatomija, bet fiziologija. O jei rimtai, tai reiktų naujos organizacijos. Organizacijos, kurios pagrindu būtų ne aštuonių dešimčių metų pergalė prieš nacizmą, o pergalė prieš dabartinį blogį, – prieš blogį, kuris dabartinėje organizacijoje priima sprendimus ir gali juos vetuoti.

Taigi, Rusijos klausimas. Kalbama, kad Rusiją reikia šalinti iš pasaulio taiką atstovaujančios organizacijos, tačiau ją pašalinti laikantis dabar esančios tvarkos yra beveik neįmanoma. Lengviau nei pašalinimas yra galimas toks variantas, kad Rusijai pačiai bus nebenaudinga, nebereikalinga būti JT.

Tai ne fantazija – Rusijai šiandien laužant beveik visas civilizacijos normas, nereiktų galvoti, kas JT jai bus visada reikalingos. Kita vertus, daug dalykų galima (ir net labai reikia) daryti be Rusijos.

JT chartijoje yra tekstas (107 straipsnis), sakantis, kad galima imtis bet kokių priemonių prieš valstybes-priešininkes, kaltas dėl Antrojo pasaulinio karo. Turima galvoje nacių Vokietija ir jos sąjungininkės. Bet ne SSSR. Ir ne Rusija. Gal naujoje globalaus saugumo sutartyje bus kažkas ir apie Rusiją?

Visiems pažįstamas ar bent jau girdėtas filosofas Immanuelis Kantas buvo sudėjęs tekstą, pavadintą „Amžinoji taika, filosofinis skečas”. Lietuviams – ir vėl skaudulys, nes tekstas atsirado 1795 metais, ir mums truputį nemalonu būtų kalbėti apie amžinąją taiką po to, kai pasaulio žemėlapyje mūsų nebeliko.

Tačiau svarbiau gal tai, kad JT gali būti laikomos Kanto filosofijos produktu – taika bus pasiekta, kai dėl jos sutarsime ir tą susitarimą bus miela-malonu įgyvendinti. Bet… kelios išankstinės sąlygos. Pirma – amžinoji taika įmanoma su sąlyga, kad pasaulį valdo žmonės, kurie yra protingi ne tik pagal apibrėžimą, bet yra protingi iš tikrųjų. Antra – prieš tai reikia nugalėti blogį. Labai svarbu – tam, kad sutartume, reikia nugalėti.

Su abiem sąlygom turime problemų. Žinia, pasaulio politika nėra protinga (nesutikau pasaulyje žmonių, kurie prisiektų, kad jų šalį administruoja protinga valdžia). Su blogio nugalėjimu – dar blogiau. Vis dar yra daug manančių, kad lengviau su juo susitarti. JT tokių… ką čia ir bekalbėti. O jei taip, tai, kaip sakydavo mano mylimas profesorius Ženevoje: ši planeta yra labai nesaugi vieta gyventi žmogui.

10 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version