Kažkada juos vadino Karaliais, šiandien kažkodėl vadina Išminčiais. Įtariu, kad dėl populiarių respublikoniškų idėjų, nors, gerai pagalvojus, tikra išmintis turėtų bet kurį protingąjį pakylėti iki karališkos garbės. O ne atvirkščiai.
Nežinau kodėl šiandien visi mėgsta pabrėžti, kad Išminčiai atnešė dovanų, bet ar pasidalino savo išmintimi, Šventasis Raštas detaliai neaiškina. Mano kuklia nuomone, atnešti dovanų gali ir nebūtinai išmintingas keliautojas. Tad gal ta išmintis buvo ne aukse ir kitose materialiose gerybėse, o kad išminčiai išmintijo, kad čia ne šiaip sau mažas vaikas, o kažkas tokio, prieš ką net didžiausia išmintis nusilenkia. Gal svarbiausia dovana ir buvo ta išminties dovana, apie kurią Rašte nepasakyta?
Kalbant visai banaliai, būtų galima manyti, kad šiuolaikinis žmogus, kuris ko jau ko, bet išminties trūkumu nesiskundžia, ims ir sakys, kad auksas yra gerai, o geriau – trys skrynelės aukso, nei kokie ten smilkalai-kvepalai. Juk auksas yra universali vertybė, kuri keičiama į visas kitas.
Būtų galima manyti, bet aš taip nemanau. Nemanau, kad pasaulį valdo tik aukso vertės ir pinigų fikcijos. Jos, taip, mūsų sugalvotos, ir mes jomis tikime, bet tik savo paviršiumi. Kai gyvenimo įvykiai „užkabina“ gilesnius žmogiškos esybės klodus, suprantame, kad yra ir tai, kas už pinigus neperkama ir neparduodama. Jei kas įrodys, kad Ukrainos žmonės gina savo šalį todėl, kad ji yra aukso gabalas, o mes remiame ukrainiečius dėl pinigų, tai prisipažinsiu, kad visas mano tikėjimas nieko vertas.
Kai gyvenimo įvykiai „užkabina“ gilesnius žmogiškos esybės klodus, suprantame, kad yra ir tai, kas už pinigus neperkama ir neparduodama.
Mums iš Išminčių labiausiai reiktų ne aukso, bet išminties dovanų. Esu politikas, tad, galvodamas apie jas, kažkaip prisiminiau daugiau kaip trisdešimties metų senumo politikos raštus ir kalbas.
Tuomet ne iš vieno labai didelio išminčiaus girdėjau, kad SSSR žlugimas yra tiesiog nuostabi istorijos (o gal ir paties Dievo?) dovana – išnykus tam istoriniam ir politiniam blogiui, pirmą kartą gyvenime (sic!), mes galėsime sukurti pasaulį pagal savo svajones, racionaliai planuodami, atsižvelgdami į visų mūsų norus ir galimybes.
Šiandien nuo anų laikų praėjo gana didelis laiko tarpas, dar vadinamas karta. Tad karta, turėjusi galimybę sukurti pasaulį pagal savo svajones, sukūrė tai, ką turime – aštuonis milijardus žmonių, kurie daugiau nekenčia vieni kitų, nei myli, kurių dauguma yra išnaudojami ir negyvena taip gerai, kaip jiems dera, kurie veikiau bijo ateities nei jos laukia, kurie… Galiausiai turime karą, nors daug metų aiškinome, kad karo daugiau niekada nebus, o tokio paprasto (konvencinio) kaip rodo filmuose, tai jau tikrai ne.
Kiekvienų metų pradžioje politikos žinovai mėgsta aptarti, kas buvo pernai, kas bus šiemet, ir ką, kokias pamokas, galime išmokti iš dar nepamirštos praeities. O jei taip paklausčiau politikos žinovų, ar esame geri ir stropūs mokiniai, o gal atvirkščiai – neparuošiame namų darbų ir bėgame iš pamokų, teisingesnis būtų antrasis atsakymo variantas.
Iš didelės gausybės analizių ir prognozių išrinkau kelis, gal būt netgi ne svarbiausius, epizodus, paaiškinančius, kad išminties dovanų dažnai mums trūko (ir tebetrūksta) kur kas labiau nei aukso.
Geopolitika – laisvai pasirenkamas kursas. Nesimokėme. Po SSSR žlugimo ir „istorijos pabaigos“ deklaravimo geopolitika buvo padaryta kaip savotiška politikos mąstymo gėda ir seniena. Dabar vis nori būti geopolitikais. Bet norėti yra viena, o būti – visai nelengva. Buvo daug rašyta, kad karas tarp dviejų valstybių yra istorinė atgyvena, o jau imperinis karas tuo labiau. Tokiam karui, kokį turime, niekas nebuvo pasiruošęs, nes niekas ir nesiruošė… Čia juk geopolitika. Dar kartą aiškėja Antikos istoriko Tukidido tiesa – kuo ilgesnis karas, tuo mažiau prognozuojamas. Ypač tada, kai nemoki ir net net nežinai, kuria kryptimi prognozuoti.
Taikos išsaugojimas – privaloma, bet nevykusiai dėstoma. Manėme, kad gyventi taikiai yra natūralu. Net mokytis nereikia. Taika, kaip ir saugumas, bendrai pagal mūsų svajones turėjo būti nedaloma ir visa ta globali tarpusavio priklausomybė rodė, kad lyg tai niekas nenorės tos priklausomybės griauti, nes visiems iš jos yra nauda. Nauda iš taikos, tegu ir ne iki galo teisingos… Gyvenimas mokė, kad kuo daugiau ryšių, tuo skyrybos skaudesnės, bet net ir stipriausi saitai nuo skyrybų neapsaugo. Tad ir turime ne taiką, o skaudžias geopolitines skyrybas.
Gero elgesio fakultatyvas. Pabėgome, nes juk iš prigimties džentelmenai. Buvo laikai, kuomet džentelmenu galėjo vadintis tik tas, kas turi deramą prigimtį, bendrąjį išsilavinimą ir norą gyventi džentelmenų pasaulyje. Mes nutarėme, kad džentelmenais gali vadintis visi, kurie nori. Argi gaila?
Mes nutarėme, kad džentelmenais gali vadintis visi, kurie nori. Argi gaila?
Atsitiko tai, kad tokia Rusijos ar Kinijos „integracija“ į vakarietiškus džentelmenų klubus visiškai nepavyko. Pasirodė, kad ne mes laimėjome plėsdami ten savo idėjas, kiek laimėjo „anie“, pajungdami savo interesams mūsų ekonomikos, kultūros ir mokslo infrastruktūrą.
Mes mokėme mokslo, jie moko ideologijos. Jų sistemos nuo mūsų prekybos ir mokslo netapo demokratinės, o tapo net labiau represinės. Visos tos pilietinės bendruomenės buvo ir tebėra tik mūsų vaizduotėje. Didesnė pasaulio dalis yra nedemokratiška. Didesnėje pasaulio dalyje nėra rinkos ekonomikos. Esminiais klausimais šiandien veikiau susitariama kaip įforminti nesusitarimą nei susitarti. Multilateralizmas – tai ne nuomonių harmonijos (nors labai norėtųsi), bet nuomonių kakofonijos dalykas.
Kompiuterinis raštingumas – privaloma ir labai vertinama. Už pabėgimą iš tų pamokų gresia rimtos sankcijos, bet… Internetas ir socialiniai tinklai nepadarė visuomenių atviromis ir, galiausiai, nėra tiesos sklaida. Lygiai tokia pati ir netiesos sklaida, tad informacija ne išlaisvina, o netgi pavergia. Dezinformacija galima ne tik politikoje. Vis daugėja informacijos, prieštaraujančioms klasikiniam mokslui, ir pan. Tad ir mokslo žinios tampa fake news. Esame nebe informacinė visuomenė, o svajonių ar įsitikinimų visuomenė. Deja, ir negerų pagundų visuomenė.
Esame nebe informacinė visuomenė, o svajonių ar įsitikinimų visuomenė. Deja, ir negerų pagundų visuomenė.
Buvau lyg ir baigiąs dėlioti šį tekstą, kai vienas iš socialinių tinklų „išmetė“ tokį nedidelį vaizdo įrašą su tokios Margaret Thatcher (Margaret Tečer) pasisakymu. Tai buvo jau 2000-ieji. Buvusi premjerė, kaip garbinga senutė, kalbėjo viename pagyvenusių politikų forume ir pasakė kai ką labai reikšmingo. Rusijoje buvo ką tik paskendęs jų garsusis povandeninis karo laivas „Kursk“.
Buvusi premjerė pasakė, kad stebėdama kokiam likimui toks Putinas siunčia avariją patyrusio laivo įgulą, ji suvokia, kad visą tą šalį jau valdo prigimtinis blogis. Auditorijoje kai kas juokėsi. Juokėsi dar ir todėl, kad tą šalį Margaret vadino Sovietų Sąjunga. Juokėsi – geografijos nemoka. O gerai pagalvojus, tai buvo visiškai teisi ir dėl Putino, ir dėl Sąjungos. Buvusios premjerės biografai sako, kad ji visose mokyklose mokėsi gerai ir iš pamokų nebėgo. Kitaip nei tokie intelektualūs lyderiai, Putino akyse matę žmogiškumą ir labai norėję būti jo strateginiais partneriais.
Pabaigti norėjau tokiu pamoralizavimu, kad mes esame savaip laiminga karta. Gavome dovanas, gavome gerą mokyklą, tiesiog prestižinę, gavome ne tik aukso, bet ir išminties tam, kad išmoktume ir savo šansų nepaleistume vėjais. Bet ta pagunda smagiai pabėgti…
