Visi dabar rašo apie skiepus ir imunitetą. Gal ir man neatsilikti nuo mados?
Taigi ir aš apie imunitetą, bet ne apie tą. Apie civilizacinį.
Kad mūsų civilizacija serga, pastebėjo jau ne vienas. Mus kankina ne viena liga. Esame persisotinę „duona ir žaidimais“, informacinis persivalgymas jau virto nutukimu, tačiau sveikas informacinis maistas neskanus, ryjame genetiškai – ideologiškai modifikuotus portalodonaldus, šlamščiame desertus su sintetiniais saldikliais pikantišku užpilu. Tiesiog dezinformacija. Žinome, kad labai nesveika. Bet lyg dar skanu. Žinome, kad reikia mažiau, bet mažiau nemokame.
Mūsų dienas ir metus temdo egzistencinis nuovargis, pasireiškiantis įvairiomis formomis, kurių tarpe ima dominuoti civilizacinis bejėgiškumas, baimė ir gėda.
Didžiausia nūdienos neganda yra ta, kad prarandame kultūrinį, tautinį civilizacinį imunitetą, kuris daugelį amžių buvo mūsų civilizacijos stiprybė. Iššvaistėme jį. Tampame visiškai neatsparūs kontrakultūrų virusams. O jų daugiau nei raidžių graikų raidyne, jau nebe žinia, kokia atmaina buvo vakar, kokia ateis rytoj.
Mums galima primesti visas politikos, kultūros, ideologijos grimasas, nes savojo kultūros veido nebeginame. Dar baisiau, bijome, gėdijamės savęs, lyg tai nes savąjį veidą slėptume po visokiais ten čadrohidžabais.
Medikai pastebėjo, kad baimė susirgti pati savaime silpnina imunitetą. Apie baimę ir net keistą pasitenkinimą baimės jausmu rašiau praeitą kartą.
Mums galima primesti visas politikos, kultūros, ideologijos grimasas, nes savojo kultūros veido nebeginame.
Dabar – apie gėdą.
Gėda – kaltės jausmas. Kalti – labai kalti. Visi.
Amerikiečiai suklaupę gėdijasi savojo rasizmo ir savo vergovės (nors daugelio protėviai atvyko gerokai po vergijos bei rasių nelygybės panaikinimo), europiečiai kalti, kad jų probočiai iš viso atrado Ameriką, ir kažkada su kažkuo kariavo įvairiose pasaulio vietose.
Vokiečiai kalti, kad kariavo, švedai kalti, kad nekariavo, dar kiti kalti, kad kariavo ne toje pusėje, nors ana pusė buvo ne mažiau ciniška ir žiauri nei ta, už kurią kariavo. Vieni kalti, kad leido žudyti, kiti kalti, kad leidosi žudomi. Ir taip toliau…
Dabar visi mes, ir tik mes, kalti, kad kažkas kariauja Afrikoje, jie ten nekalti, nes jie savo karų nesigėdija, mes kalti, kad Kinija nori suvalgyti Taivaną, o Rusija – Ukrainą, mes kalti, kad Vidurinėje Azijoje civiliai šaudomi be įspėjimo. Jei dar karai prasidės, reiškia esame kalti, neišmokome kirilicos ar hieroglifų rašto ir nesuprantame jų, neva, teisingo dvasinio pasaulio.
Civilizacinis mazochizmas – gėdytis ir jaustis kaltu tapo madinga, nes kai kaltas… tai ir daryti nieko nereikia, tiesiog kaltas… Ir taip baisu baisu… Bijome net pasakyti, kad labai bijome.
Kaltės jausmas persimeta į savo kultūros naikinimą – kalba per daug lytiška, šeima per daug „tradiciška“, masinė kultūra per daug „raumeninga“ ir estetizuota, stebuklinėse pasakose ne taip sudėlioti personažai, net gyvūnų gerovės gynėjai jas nori uždrausti. Ir tegu draudžia, nes mes kalti, kad mūsų pasakose juodvarniai ne tos spalvos…
Jei ką ir padarėme gerai, tai irgi esame kalti – viskas turi būti negerai, tada bus gerai…
Ar yra perspektyva pasveikti? Vakcina prieš baimę ir gėda yra (tai meilė ir tiesa, jei kas nežinote!), bet euroatlantinės civilizacijos elite vyrauja pragmatiški antivakseriai – iš baimės ir gėdos juk daugiau uždirbama…
Žinoma, paklausite, kodėl gi taip atsitinka?
Pastaruoju metu politikoje tapo madingas toks terminas „išmoktos pamokos“. Ypač apie išmoktas (neva) pamokas kalbama, kai kas nors nepavyksta. Pavyzdžiui, išmokome kaip nereikia pralaimėti talibams ar kaip reikia kovoti su delta atmaina, kai ją pakeičia omikronas.
Pasaulis mokosi ir, regis, mokosi visą gyvenimą. Bet vis labiau darosi panašus veikiau į „trečiojo amžiaus“ universitetą, nei į prestižinę gimnaziją. Tikriausiai esame kalti, kad mus kažkas „įtaisė“ ne į tą mokyklą…. ir ar tos išmoktos pamokos tikrai jai išmoktos? Juk mokėmės labai neatsakingai.
Kaltai pripažinkime, kad dažnai bėgome iš pamokų, ypač tokių, kurios mums neįdomios, o lankėmės, ten, kur galvoti nereikia ir namams nieko neužduoda.
Su namų darbais labai prastai. Dažniausiai jų neatlikdavome. Kaltas, aišku, virusas ar „šuo“, kuris suėdė sąsiuvinį…
Mokyklinių (šiuo atveju, civilizacinių) patyčių gausa… Patys žinome, kiek jų tose mūsų pamokose. Tad geriau iš viso neiti į tokias pamokas.
Fizikos ir biologijos pamokose vietoj vadovėlių skaitėme stebuklines pasakas, ir jomis tebetikime. Apie tai, kaip pasiversti tuo, kuo nesi, ir valdovo (ar parlamento) sprendimu panaikinti gravitaciją. Matematikoje pamėgome atimti ir pa(si)dalinti, užuot suvokę, kad prieš tai reikia pridėti ir padauginti. Istorijos pamoka – komiksų knygelę spalvinome norimos spalvos personažais ir gausių spalvų vėliavomis. Gimtoji kalba… ai… tokia kažkam draugiška, bet kalbėtis nepadeda… Fizinis? Olimpiadoje gerų pažymių kukliai, daugiau pagiežos, kad kartelė per aukštai ir sekundmatis per greitai tiksi.
Kalėdų nepamiršome, bet Kalėdų Seniui seni eilėraštukai apie tai, kokie esame puikūs mokinukai ir viską mokame, kažkaip nelabai… Liepia mokytis, nors tu ką. Panašu, kad po pirmų metų veiklos rezultatų, dar neišmetė, paliko antriems metams… pasitaisyti.
Dėl Baltarusijos, Taivano, Kazachstano, dėl Krymo ir Donbaso, dėl trąšų ir migrantų… Galėtume būti drąsus, bet kaip čia bus, kad už tą drąsą gausime mažiau, nei už baimę ir gėdą. Tikrai gėda, bet turime neva mamos ranka rašytus pasiteisinimus, kodėl ir vėl neišmokome pamokų…
Virusą kažkokį pasigavome… Vėl. Ligų sezonas. Ir tas imunodeficitinis sindromas…
