Geografija, demografija, demokratija – tai ne šiaip sau vadinamoji žodžių grandinėlė, užduotis, dažnai pasitaikanti „protų mūšiuose“. Tai šiandienos politika.
„Šalys tarpusavyje konsultuosis, jeigu bet kurios iš jų nuomone, kiltų grėsmė bet kurios šalies teritoriniam vientisumui… Rusija okupavo 20 procentų Ukrainos teritorijos… Kovosime dėl kiekvieno NATO colio… Neatiduosimė nė pėdos Ukrainos žemės…“ Ir taip toliau.
Apie ką čia kalbama? Ogi apie geografiją.
Istorija moko, kad karai dažniausiai yra ne kas kita, kaip siekis perbraižyti politinį žemėlapį. Karas vyksta tam tikroje mūsų planetos vietoje, o geografija pažodžiui reiškia „žemės aprašymą“. Kiekviena šalis turi savo „teritorinį vientisumą“, turi teisę ir net pareigą jį ginti. Ta ir karus mes įsivaizduojame kaip varžybas dėl geografijos.
Ne taip seniai spausdintose knygose buvo rašoma, kad vadinama Šaltajam karui pasibaigus, „klestint“ globalizacijai, šalių geografija taps vis mažiau ir mažiau svarbi. Taip nutiks, neva, todėl, kad karai dėl teritorijos nebeteks prasmės, kur kas svarbiau ir prasmingiau bus ginti tai, ką vadiname vertybėmis. Pačia bendriausia prasme – ginti demokratiją, kuri yra visų vertybių pagrindas.
Teoriškai tai reiškė, kad nebereiks ginti kokių nors naftos telkinių ar strateginių geležinkelių, reikės ginti demokratiškai (teisingai!) mąstančius ir taikiai gyvenančius žmonės ne todėl, kad jų namai yra vienoje ar kitoje šalyje, o dėl jų demokratinio mąstymo. Ginsime demokratiją, nes juk demokratija yra vienodai vertinga, kokioje pasaulio vietoje ji bebūtų, tad demokratija turėjo būti aukščiau geografijos!
Realus gyvenimas toks paprastas nepasirodė. Kažkada, kai dar nebuvome NATO nare, tekdavo diskutuoti su įvairiais Vakarų pareigūnais apie geografiją, demografiją ir demokratiją. Vakariečiai, suprantama, tvirtindavo, kad Lietuva vertybiškai yra tiek pat svarbi kaip ir kokia Belgija, tačiau pasiryžti ginti Belgiją paprasčiau nei Lietuvą, mat pastaroji geografiškai labai arti Rusijos. Geriau Lietuvai pasiūlyti kokią nors diskusiją apie Europos Saugumą.
Savo ruožtu Rusija tuomet „dejavo“ kaip didžiai nesaugi ji jaučiasi, kai NATO artėja prie Rusijos sienų… Mes ją „ramindavome“, kad nieko čia baisaus. Tais laikais Rusija teturėjo NATO sieną du Norvegija, kuri gerai saugoma, ir yra bene tvarkingiausia siena visame Rusijos „perimetre“.
Kita vertus, NATO, dalyvaudama kilniose misijose Afganistane ar buvusioje Jugoslavijoje, tikrai gynė ne NATO šalių geografiją. Gynė vertybes. Ar gina vertybes šiandien? Gal veikiau geografiją, jei ruošiasi ginti tik NATO „colius“. Ne šiaip sau suomiai su švedais panoro tapti NATO geografijos dalimi, o ne likti partneriais diskusijose dėl vertybių.
Tai dėl ko vyksta karas Ukrainoje? Kas jame turi laimėti – geografija, demografija ar demokratija?
Ginsime demografiją, nes juk demokratija yra vienodai vertinga, kokioje pasaulio vietoje ji bebūtų, tad demokratija turėjo būti aukščiau geografijos!
Daugybė straipsnių ir studijų kalba apie tai, ko nori ir ko nenori tas V. Putinas. Jo fizinę ir psichinę būklę aprašo daugybė specialistų ir šarlatanų, prikurta keisčiausių sąmokslo teorijų. Bet iš tiesų tai viskas aišku. Maskvos administratoriui reikia visų pirma kuo daugiau geografijos – kuo daugiau teritorijos, nes kaip tik užkariautos teritorijos plotu matuoja savo „pergales“.
Kalbėdamas apie „rusiškų žemių surinkimą“, jis turi galvoje teritoriją, o ne žmones. Tie žmonės užgrobtose žemėse formaliai yra ne rusai, tad demografija grobikams labai svarbi. Bene pirmoji užduotis, kurią reikia įvykdyti – atimti žmonių ukrainietiškus pasus ir pakeisti juos rusiškai. Toks demografinis perversmas…
Kovojančiai Ukrainai, nors ir išsaugojusiai savo valstybę, geografiniai ir demokratiniai praradimai yra skaudūs pralaimėjimai. Tačiau jos kovoje yra ir svarbus vertybinis faktorius – karas vyksta dėl ukrainiečių, kaip tautinės ir politinės bendruomenės. Ir ta bendruomenė tampa vis stipresnė. Tai didis laimėjimas, kaip ten bepasibaigtų karas žemėlapyje.
Keista, bet labai mažai rašoma ir kalbama apie tai, ko galiausiai norime mes.
Stebėdamas Vakarų diskusijas apie karą Ukrainoje Ir dalyvavimą tame kare matau. kad visus specialistus, komentatorius ir šiaip plepius, galima sudėlioti į dvi dideles grupes.
Viena grupė – tai visi tie, kuria sako, kad iki karo buvo viskas gerai, gyvenome vertybiškai teisingą gyvenimą, ir tas karas mums yra toks nelaimingas atsitikimas. Norėtųsi tą karą baigti kuo greičiau, galbūt padarius kokia nors „geografines korekcijas“. Ir tada bus vėl kaip buvę… Juk tas V. Putinas niekur nedings, reikės vėl įtraukti į visus „džentelmenų“ klubus. O ir naftos kaina ne paskutinėje vietoje…
karas vyksta dėl ukrainiečių, kaip tautinės ir politinės bendruomenės. Ir ta bendruomenė tampa vis stipresnė.
Aišku, galima visus tuos geopolitinius projektus vadinti „žemė už taiką“, „Mažiau, bet labiau ukrainietiška“ ar dar kitais vardais, tačiau ta geografijos ir demografijos auka agresoriui vertybės nesukuria. Ji iš karto primena Sudetus, Klaipėdą, Gdansko „koridorių“ ir kitus nemalonius precedentus. Bet kovoti už geografiją ukrainiečiai paliekami vienui vieni, ta karinė pagalba – tai pagalba apginti šiek tiek daugiau geografijos, bet ne pagalba laimėti iš esmės.
Kita grupė – tai tie, kurie mano, kad „Kartagina turi būti sunaikinta“. Karas Ukrainoje yra ne geografijos karas, o karas dėl vertybių. Jame reikės spręsti iš esmės ne pergalės šiame klausimą, o Rusijos būties klausimą iš esmės. Jei NATO yra tikrai tokia vertybinė organizacija, turėtų ginti ne kokį colį NATO teritorijos, o ginti tas vertybes, kurias deklaruoja ir kuriomis nemažai kas mūsų tiki.
Neužsimerkime, tiki juk ne visi – nestinga kalbančių, rašančių ir plepančių apie mūsų civilizacijos ir krikščionybės saulėlydį, apie blogio imperijų ir mirties kultūros pergales.
Kažkada rašydamas apie karus, pavadinau juos visuomenės skaistyklomis, kuriose nuplaunama mūsų civilizacinė arogancija ir kitos visuomenės nuodėmės, kurių sąrašas netrumpas. Skaistykla yra skausmingas procesas, bet pasaulį kuria tie, kurie ją praeina, o ne tie, kurie renkasi sandėrį su blogiu.
Ukraina jau parodė, kad ji yra kur kas daugiau nei geografinė sąvoka, kur kas daugiau nei „plėmas“ žemėlapyje. Šlovė jai.
