Visi, kurie mano, kad prezidentui nedera kviesti pilietinių forumų ar kliautis viešosios nuomonės apklausų rezultatais, yra neteisūs. Valstybių vadovai visame pasaulyje taip daro, netgi daugiau. Forumai ne tik savo kieme ar savo šalyje. Forumai visame kontinente. Gegužės 9 – oji – Europos diena – šiemet buvo paženklinta visų europiečių pilietinės diskusijos pradžia.
Emanuelis Macronas numatė, šachmatininkų leksikonu, kelis ėjimus į priekį. 2019 metais jis įtikino eurointegracinį Briuselį surengti visos Europos Sąjungos piliečių forumą, pavadintą Europos Ateities konferencija. Pagal prezidento viziją, net ir eiliniai piliečiai, turi pasisakyti, kaip jie mato savo ateitį, o politikai – piliečių svajones paversti ES realijomis. „Netyčia“ konferencija turėjo pasibaigti 2022 metais, kuomet Prancūzija pirmininkaus Europos Sąjungos tarybai, gi pats Macronas dalyvaus šalies prezidento rinkimuose. Laikas atrodė tinkamas – Europos Sąjunga buvo kaip tik pasveikusi nuo ekonomikos nuosmukio ir migrantų krizės.
Žinia, ne viskas taip gerai net šachmatininkams. Istorijos „juodoji gulbė“ – pandemija – forumo startą nukėlė beveik dvejiems metams, bet, kaip ten bebūtų, Europos Ateities konferencija startavo, galimybė joje dalyvauti – reali. Pasakysiu, kad man visa tai patinka: apie svajonių ateitį Lietuvos padangėje iš viso mažai kas kalba, tad kiekvienam siūlau nepraleisti progos netylėti. Jau beveik dvidešimt metų tas Briuselis yra ne jie, o mes, bet dažnas tautietis tuo dar netiki. Europoje na viskas taip, kaip mūsų svajonėse, tad reikia arba pakoreguoti svajones arba… pakeisti Europą.
Kad būtų drąsiau, siūlau keturias pokalbių apie Europos ateitį temas.
Pirma – maloni ir optimistinė. Galima tik džiaugtis, kad po ano karo įvyko Europos integracija ir kad mes joje esame. Tegu ir pavėluotai. Tikriausiai niekada savo istorijoje nebuvome taip toli vakaruose ir kokius 400 metų nebuvome taip toli nuo Maskvos. Taip toli, kad galime jos neklausyti ir net neklausti. Nepaisant visų Vakarų civilizacijos bėdų, būti joje yra laimė palyginus su galimybe apie ją tik svajoti.
Bet… jei pasiduosime pagundai tik džiaugtis, mūsų kalba bus ne apie ateitį, bus tik apie praeitį, nes viskas, kuo džiaugiamės, jau padaryta. Galima norėti žalesnės ir labiau skaitmenizuotos Europos, bet apie tai kalba politikai, ir žmonės su tuo sutinka… Pagiriamosios diskusijos gal ir svarbios konferencijos sumanytojams, bet, kaip sako, konferencijos kritikai, nieko naujo iš jų nesužinosime, daugybė visokių eurobarometrų seniai žino, ko nori tie statistiniai ES piliečiai toje ar kitoje šalyje.
Antra tema – ne tokia maloni, bet jos nutylėti negalima. Tarptautinė situacija aplink mus, deja, blogėja. Europos ateityje reikia programuoti ne Rojaus sukūrimą… Kur kas didesnė tikimybė turėti karą ar kitas panašias negandas. Suprantu, kad karo nesinori, kad net ir kalbėti apie jį nesinori… Bet teks. Čia jau kur kas rimčiau, nei džiūgavimai apie buvimą Vakaruose. Turime dar nepamirštos patirties šioje srityje, netylėkime.
Trečia tema – rizikinga…, bet be jos irgi niekur nedingsi. Europos integraciją pradėjo mūsų seneliai (kurių jau nėra), Europos Sąjungą sukūrė manoji karta. Jaunimo akyse visas tas „džiaugsmas“ turėtų atrodyti senamadiškas kledaras. Tad reikia jaunatviško požiūrio, kuo tą kledarą pakeisti. Skaitome Europos Sąjungos dokumentus apie tai, kaip gyvensime vis labiau senstančioje bendruomenėje. O kodėl senstančioje, nejaugi tikrai norime pasenti, ar tiesiog nežinome, kaip čia būti jaunais? Tad, jaunime, pasiūlykite ką nors..
O štai dar. Ketvirta. Vis daugiau europiečių pastebi, kad jiems labiausia trūksta ne rinkos laimėjimų, bankų sąjungos ar „žalio“ skaitmeninio gyvenimo. Net ne vertybių, kurias ne vienas vadina liberaliomis. Trūksta veikiau dorybių, kurias vadina krikščioniškomis. Auga nostalgija tikroms kalėdinėms eglutėms, tikėjimo bendrijoms, tautiškumui… Visa tai, buvo pamesta į šalį kaip niekiniai ar net žalingi dalykai, o jų taip išsiilgstama.
Daugelis civilizacijos problemų kilo dėl to, kad lengvabūdiškai pametėme ar net pamynėme krikščioniškąsias vertybes.
Kažkada toks Europos Komisijos pirmininkas Jaques Delors sakė, kad Europai labai stinga širdies, stinga dvasios. Deja, nuo anų laikų ta dvasia, kažkur pradingusi, iki šiol neatsirado. Kai klausau diskusijų apie nūnai madingą dirbtinį intelektą, imu matyti, kad Europos Sąjunga yra toks dirbtinio intelekto darinys, sudėtingas išmanus „kompiuteris“, gerai veikiantis tokiose sąlygose, kokioms yra suprogramuotas. Čia jo stiprybė. O silpnybės dvi. Kompiuteris sutrinka iškart, kai tik susiduria su situacija, kuri nėra įrašyta į jo programą (pabėgėliai, pandemijos, kinijos, rusijos….). Kompiuteris turi smegenis, bet neturi širdies.
Europos dvasios paieškos prasidėjo ne šiandien. Tiksliau pasakius, ta dvasia buvo Europos integracijos pradžioje, bet vėliau (įtariu, ne be piktos valios) pasimetė. Daugelis civilizacijos problemų kilo dėl to, kad lengvabūdiškai pametėme ar net pamynėme krikščioniškąsias vertybes, ieškodami lengvesnių ir patogesnių sprendimų, apvertėme pasaulį aukštyn kojomis ir patys jo nebesuprantame. Europos Sąjunga yra turgaus Europa, o daugelis europiečių šiandien visai nenori nesibaigiančio turgaus…
Vienas iš Europos integracijos įkvėpėjų – Robertas Schumanas – teigė, kad demokratija gali būti tik krikščioniška, nes kitaip ji nebebus demokratija. Šiandien dauguma mano, kad ji privalo būti liberali. Ar ne šioje vietoje ir yra demokratijos ir visos Europos ateities klausimas. Šiandien matome, kad krikščioniškoji politikos ideologija yra būdas spręsti mus kankinančias problemas, pastatyti pasaulį ant kojų. Žmonijos ateitį didesne dalimi lems ne technologijos, o įsitikinimai. Jie kainuoja pigiau nei technikos naujovės, bet ir vėl paradoksas – juos sukurti ir išlaikyti sunkiau nei materialiai brangias technologijas.
Rašydami vadinamą Europos konstituciją, jos autoriai pabūgo pripažinti, kad Europos istorija, jos šaknys yra krikščionškos. Atsisakė krikščioniškos praeities. Tai gal duokime jau krikščionišką ateitį? Gera tema diskusijoms. Ir darbams.
