Kaip tėvas ir senelis andai buvau pamalonintas gražia dovana – su jaunimėliu, visų pirma, su anūkais pasivaikščioti po parką, kuriame galvas kraipė ir uodegas sukiojo natūralaus dydžio dinozaurų muliažai.
Tie driežai, pasak mokslininkų ir pamokslininkų, išnykę, berods, prieš šešiasdešimt milijonų metų nūnai tapo labai populiarūs. Buvo laikai, kuomet vaikai rinkdavo pašto ženklus, bet dabar beveik neliko nei tradicinio pašto nei jo ženklų. Buvo laikai, kuomet berniukai žaisdavo indėnus ir gėrėjosi jų drąsa bei garbe, bet legendos apie tą drąsą ir garbę gerokai priblėso, o ir patys indėnai tapo labai panašūs į amerikiečius. O štai dinozaurai lyg iš naujo gimė. Prieš mėnesį gavau kvietimą į virtualų japoniškosios Godzilos gimtadienį, mat sukako 70 metų nuo jos pasirodymo viešojoje erdvėje. Ne pirma jaunystė, bet, regis dar ne senatvė. Mokytojai (dabar jau vadinami edukatoriais) kalba, kad dinozaurų populiarumą lemia jų neįprasti gabaritai ir formos, pasakas primenantis jų gyvenimo būdas, o galiausiai ir… liūdnas bei savaip pamokantios šių padarų likimas.
Galėjau pasigirti anūkams ir jų tėvams, kadi ir pats esu prisidėjęs prie lietuviškosios dinozauriados. Prieš dvi dešimtis metų parašiau knygą apie tai, kad Europos Sąjungos laukia dinozaurų dalia. Europa lyg dinozauras auga, tuo pat metu lyg ir stiprėja, Europa teisinga ir galinga, tačiau… pasirodo, sugeba gerai gyventi tik toje aplinkoje kokioje prisitaikė. Bet kuri nukrypimas nuo „normos“ tampa didele problema. Galima sakyti, kad ekonominė krizė pirmojo dešimtmečio pabaigoje ir migrantų antplūdis nebuvo kažkas labai baisaus, bet dinozaurėjanti Europa pasirodė labai nerangi ir nekūrybiška. Pandemija parodė, kad Europa nesugeba spręsti net ir paprasčiausio uždavinio, jei jis nėra surašytas Sąjungos-kompiuterio programoje. Galiausiai karas. Karas trunka jau trečius metus, o Europa vis dar mano, kad tai yra veikiau ekonomikos ir verslo klusimas, o ne išlikimo drama. Dar viena kita neužprogramuota liga ir nebeliks nei eurų, nei komisarų su visais kandidatais.
Apie dinozaurų mirtį sukurta ne viena hipotezė. Populiariausia iš jų teigia, kad į Žemės rutulį trinktelėjo kažkoks asteroidas, nuo trinktelėjimo pakilęs dulkių debesis užtemdė saulę, pasidarė šalta ir tie driežai tiesiog sustingo. Sušalo greitai, gal net greičiau nei išsiskaidė dulkės.
Paleontologai šiandien labai skeptiškai žiūri į minėtą hipotezę. Iškasenų tyrimai rodo, kad dinozaurų „išmirimas“ truko ne dieną ir ne metus, o gerus milijonus metų, vienos šių roplių rūšys keitė kitas. Bet lengviau ir pikantiškiau visa suverti į evoliucinius trilerius bei siaubo filmus, taip įdomiau.
Kadangi niekaip negaliu atsiriboti nuo politikos, tai stebėdamas grubokus dinozaurinių muliažų judesius, ir klausydamas pasakojimų apie mezozoinę era supratau, kad ir visuomenės gyvenime dinozaurai neišnyksta taip ūmai, kaip norėtųsi. Politinis klimatas keičiasi, tiesa, bet dinozaurui dažnai lengviau prisitaikyti nei dvėsti.
Prieš kelis dešimtmečius atrodė, kad sovietinio monstro dvėseliena niekada neatgis, nes klimatas pasikeitė iš esmės, o atsirado dar baisesnė jo mutacija. Atrodė, kad visokios teroristinės „raudonosios brigados“ išmirė prieš pusė amžiaus, o šiandien teroristinės organizacijos jau beveik pripažįstamos valstybėmis. Atrodo, kad esame galingi keliauti į Marsą, o čia pats primityviausias virusas mus išpjovė. Dabar, kai sakoma, kad klimatas kaista, primityvūs politikos šliužai ne tik nesušala, jie darosi vis aktyvesni. Visokios ten šiaurinės korėjos gyvena vis geriau, pasirodo gali gaminti eksportui patrauklius gaminius, ypač tuomet, kai pirkėjas toks pats ropliškai nesubtilus, kaip ir gamintojas.
Dabar, kai sakoma, kad klimatas kaista, primityvūs politikos šliužai ne tik nesušala, jie darosi vis aktyvesni.
Vienok, kai praeitis toli, tie dinozaurai (pažodžiui – baisieji driežai) dažnai atrodo ne tokie jau baisūs, tad galima kurti visokius Juros periodo parkus su savais tiranozaurais (kurie, tiesą sakant, gyveno visai ne Juros periode), nes visa tai graži biologinė ir politinė įvairovė. Jokiu būdu nedrausti jokių „kūjo ir pjautuvo“ partijų bei kandidatų bei kitokių padarėlių, išsiperinčių iš „taikių“ tiranozauro kiaušinių. Grožis greitai virsta katastrofa. Ir tada slaptasis dinozauro žavesys tampa paniška baime, kad tas padaras yra iš tikro besmegenis monstras su kuriuo ne tik žaisti negali. Negali net susikalbėti. O jei pasiūlai žudyti, tai sukyla biopolitinės įvairovės gynėjai, bandantys įrodyti, kad dinozauras nekaltas. Kaltas politinis klimatas, kurio negalima keisti, kalti ir mūsų įsitikinimai, kad mirties bausmės būti negali. Net ir blogiui.
Politiniai dinozaurai neišnyksta dėl asteroidų ar klimato kaitos. Jie neišnyksta dėl mūsų paikumo ir mūsų baimės. Mes elgiamės neatsakingai, galvodami – tegu sau gyvena – juk gyvena parke, kur užrašyta, kad iš parko išeiti draudžiama. Dinozaurai nemoka skaityti, ir jiems ne motais mūsų užrašai. Tada jau prasideda baimė. „Kaip galėjo?!!!” Ogi visai paprastai, ne jokio sąmokslo. Baimė – jėgas ir jausmus sukaustantis jausmas. Tas nevienareikšmiškai vertinamas lietuvių poetas rašė, kad reikia pasiryžti ir užmušti savo baimės dinozaurą. Sakyčiau, daugiau. Reikia, kad tie dinozaurai pagaliau išnyktų.
Visuomenės nuomonės apklausos sako, kad beveik trečdalis suaugusių planetos gyventojų nuoširdžiai mano, kad kažkada seniai labai seniai žmonės ir dinozaurai gyveno kartu. Ir išgyveno. Kadangi mokslas šiandien vis labiau panašus į pasakas, netrūksta „mokslininkų“ sakančių, kad kiekvienas turi teisę manyti taip, kaip mano, ir nereikia faktais traumuoti žmonių fantazijos. Tad pasiruoškime dar ilgai gyventi ne tik su dinozaurų muliažais. Tikri dinozauras yra tarp mūsų. Ir beveik kiekviename žingsnyje. Taip visai krikščioniškai atrodo, kad tas šventas Jurgis ne bet kokį fantastinį slibiną smeigė. Smeigė mūsų baimę… Bet ne iki galo…
