Regis, tie, kurie gyvena prispausti, skriaudžiami, persekiojami ir panašiai, sako, kad nuo visų bėdų yra universali išeitis – demokratija, kurios jie neturi. Tie laisvieji ir neskriaudžiami, kuriems „nesiklijuoja” valstybės ar savivaldos reikalai, kalba apie demokratijos deficitą, vadinasi, kažko „tokio” ir jiems trūksta. Net Bažnyčioje, kuri, kaip teigiama, šiame pasaulyje atstovauja Dievo planą, kalbama, kad ir tame plane reiktų daugiau demokratijos.
Tikriausiai pastebite, kad su tuo universaliu laimės nešėju, pavadintu liaudies valdžia, ne viskas gerai. Pastaraisiais metais vis daugiau kalbų ir minčių kyla apie tai, kad demokratija silpsta, išsigimsta, o jos vardu prisidengiant vyksta dalykai, labai tolimi teoriniams demokratijos idealams.
Klasikinės demokratijos arealas pasaulyje vis labiau traukiasi, dauguma žmonijos gyvena šalyse, kurių demokratiškomis tikrai nepavadinsi. Vieni skuba visokiais sąmokslais kaltinti savanaudę valdžią, kiti gi atšauna, kad ir turintys rinkimų teisę renka „ne tuos“. Tai kas čia vyksta? Ar tai tik nelaimingas atsitikimas, ar sisteminė negalia? Ar galima trumpai, paprastai ir nenuobodžiai pasakyti, kas gi negerai su ta mūsų demokratija?
Į visus klausimus neatsakysiu, nes pabos skaityti, bet bandysiu paliesti tuo dalykus, kuriuos didieji demokratijos aukštintojai paprastai bando apeiti.
Ne visiems patiks karti tiesa, bet su demokratija dedasi tai, ko mes visą laiką norėjome. Norėjome kuo daugiau rinktis – prašau, norėjome, kad rinkti galėtų ne tik protingi ir atsakingi, bet visi, įskaitant nežinančius, ką daro, – prašau, norėjome rinkti slaptai, kad nuslėptume savo atsakomybę už padarinius – prašau, norime rinkti merus, seniūnus, kuriems suversime visas savo bėdas – jau galima. O ne už kalnų ir laikas, kai norėsime rinktis kaimynus, sutuoktinius ne daugiau kaip dviem kadencijom… Ir čia visai ne juokai. Liberalybės idealas – teisė rinktis – įgyvendintas pilnai.
Dabartinė demokratija iš esmės sugalvota XVIII amžiaus pabaigoje. Senovinė Atėnų demokratija taip vadinosi, bet ji tokia nebuvo – šiandien atrodytų, kaip labai neteisinga. Atėnuose klestėjo vergovė ir lytinė segregacija, o liaudies susirinkimo galimybės buvo nedidesnės už dabartinio kooperatyvo valdybos. JAV demokratija buvo naujas sintetinis išradimas, o ne kokios nors praeities demokratijos renesansas.
Demokratijos dogmos reikalauja rinktis atsakingai, t. y., gerai žinoti, ką renkiesi. Prieš tuos kelis šimtmečius pasirinkimo buvo mažiau, o atsakomybė buvo formuluojama kur kas konkrečiau. Garsusis Zbigniewas Brzezinskis savo knygose rašė apie tai, kad galimybės didėja greičiau nei atsakomybė. Tad šiandien galime daryti kur kas daugiau ir daryti… neatsakingai. Be jokios blogos valios, tiesiog mūsų žmogiškosios proto galios neleidžia žinoti visko, už ką balsuojame.
Sprendimai yra per sudėtingi, tad iš esmės sprendimus priima technokratai, ir žmonėms reikia tik įrodyti, kad jie teisingi. O beje, jei norite protingos valdžios, tai imkite technokratus. Bėda tik ta, kad jie jau jūsų nieko nebeklaus, nes jie – žino. O žinodami jie negali būti nešališki… Korupcija.
Sprendimai yra per sudėtingi, tad iš esmės sprendimus priima technokratai, ir žmonėms reikia tik įrodyti, kad jie teisingi. O beje, jei norite protingos valdžios, tai imkite technokratus.
Tai dar ne visos bėdos. Daug laimę nulemiančių dalykų yra moralės ir emocijų sferoje, bet administracija, kad ir kaip ją mylėtume, gali pasiūlyti tik techninius ir formalius sprendimus. Kaip sakoma, santuokos ir šeimos kodeksas gali palengvinti buitį, bet meilės trūkumo nepakeičia.
Demokratiškos bendruomenės gyvena sočiau ir patogiau, bet ar demokratija yra to sotumo priežastis ar pasekmė, ar prabanga, kurią galime sau leisti, kai dangus giedras, darbas gerai apmokamas, o karų negandos toli? Kai negandos užklumpa, tai ne teisė rinktis, o veikiau galimybė išlikti, tampa politikos „varomąja jėga“.
Demokratija ir geografija – amžinas klausimas, ar iš tikro tai nėra euroatlantinės civilizacijos gyvenimo būdas, kurį, kaip sėkmingą (mums) modelį bandoma primesti visiems? Visiems primesti negalime, juolab, kad ne visi nori (nors, atrodytų keista, kodėl nenori…). Nenori – nereikia. Kai kurioms šalims – Kinijai, Rusijai – leidome gyventi nedemokratiškai ir nekėlėme esminių reikalavimų, nes tai atrodė, mums bus naudinga.
Nematome problemos, jei palaikome santykius (ypač ekonominius) su visokiais autoritariniais režimais… Tad ir sankcijos Rusijai tada ne prie ko čia… Suprantame, kad arba reikėjo būti principingiems, arba aiškiai sakyti, kad principų nėra.
Demokratija demoralizuojasi ta prasme, kad išmoko ne kovoti su priešais, o su jais susigyventi. Jei taip būtų svarstę minėti šimtmečių senumo demokratijos kūrėjai, Amerika iki šiol, tikriausiai, liktų Britų imperijos dalimi.
Šiandien gyvename postmoderniame svajonių ir „socialinių burbulų“ pasaulyje. Demokratija tampa vis daugiau sugebėjimu organizuotis viešuosius ryšius, o ne bendruomenės tvarkymo projektus. Mums tai bene skaudžiausiai matoma demokratijos yda. Gydytis gi bandome vis griežtesne reglamentacija, kol galiausiai prarandame pačią protingo pasirinkimo esmę.
Demokratija demoralizuojasi ta prasme, kad išmoko ne kovoti su priešais, o su jais susigyventi.
Politikas pagal apibrėžimą daromas kažkokiu iš anksto apibrėžtu visuomenės priešu, o rinkėjui siūloma kuo mažiau žinoti apie politiką, kad būtų nuo jos… nepriklausomas. Nepriklausomybė virsta nežinia ir atsisuka prieš rinkėją pačiu nemaloniausiu būdu – idant nebalsuoti šališkai, geriausia balsuoti aklai. O kur dar manipuliacijos rinkiminių apylinkių ribomis ir kitais techniniais dalykais. Taip ir su mažuma galima laimėti daugumą.
Šiandien beveik jokia politinę jėga nesurenka daugumos, o koalicijų formavimas rodo, kad jokia partijos programa nebus pildoma. Atsakomybė mažina ir tai, kad demokratiniame procese leidžiama dalyvauti specialiai rinkimams sukurtoms grupelėms (pas mus juos vadina rinkimų komitetais). Tad demokratija tampa ne mažiau ciniška, kaip ir autokratija, tik jos cinizmas paremtas žmonių (neva) pasirinkimo mandatu…
O ką daryti? Daugiau žinoti (bet mokytis neisime…) arba (čia kur kas realistiškiau) – mažiau balsuoti. Netiesa, kad mūsų gyvenimą sunkina demokratijos deficitas. Sunkina demokratijos nutukimas. Taip pat sunkina visiškai nesubalansuotas meniu, kuriame vyrauja daugiausia nutukimą skatinantys desertai. Niekas nesiūlo tapti demokratijos veganais, atvirkščiai – paragauti dar to ar ano, nors iš anksto aišku, kad ten nieko skanaus.
O, pagaliau, labai sunkus klausimas – ar tas nutukimas yra būtina sąlyga laimei?
