Kaip įprasta, metams baigiantis, žiniasklaidoje ir akademinėje literatūroje gausu vertinimų apie tai, kokie buvo 2024-ieji, ir ko sulaukti tikėtina kitais metais.
Jau pabodo kartoti, kad 2024-ji buvo rinkimų metai didesnėje pasaulio dalyje, bet taip tikrai buvo. Optimistai sakytų – pasaulį apskriejo demokratijos šventė. Realistai gi mato, kad.., šventės nebuvo. Su kiekvienais rinkimais vis daugiau problemų, vis daugiau neatsakytų klausimų, kodėl tie ar anie balsavo „ne taip“, kaip iš to atskirų partijų „lego detalių“ suklijuoti kokią norį nors valdžios statinį primenantį konstruktą, ir dar daug daug tokių kaip…
Prieš kelias dešimtis metų girdėjau priekaištus, kad mano rašiniai apie „dinozaurėjančias europas“, demokratijos problemas ir galimą jos mirtį yra nemoksliški todėl, kad demokratija niekados negali pasibaigti. Argi gali pasibaigti kas nors, renkamas laisva protingo žmogaus valia ir visuotiniu balsavimu?
Atsakymas būdavo ir tebėra labai paprastas – jei demokratijos taisyklių įgyvendinimas labiau apsunkina valstybės valdymą, o ne nurodo teisingus raidos kelius, tai ilgainiui visai nebesinori tų taisyklių laikytis. Jos numiršta „natūralia mirtimi“ ir pakeičiamos kitomis.
Šiandieniams demokratams nėra sunku leisti žmonėms balsuoti, sunku yra normaliai „suvirškinti“ balsavimo rezultatus, dar sunkiau – suvokti, kad šalies likimas vis mažiau priklauso nuo mūsų, neva, demokratinio pasirinkimo, o vis daugiau priklauso nuo politikos vėjų bei skersvėjų kažkokiose labai tolimose sostinėse.
Gali sakyti, kad lengva balsuoti už partiją ir jos programą, bet žinai, kad galiausiai gausi koaliciją, už kurios koalicinę programą niekas nebalsavo, lengva balsuoti prieš karą, bet žinai, kad karas ateis visai neklausęs, ar už jį balsavai. O jei jau apie karą, tai jo akivaizdoje reiktų susitelkti į kažką bendro, o ne „demokratiškai“ žaisti visokiomis įvairovėmis. Žinau, kad ne visiems patiks, ką čia sakau, bet argi tai ne tiesa? Karui reikia ginklų, o ne diskusijų apie Europos „žaliąjį kursą“ ar globalų saugumą, reikia jėgos, o ne visokių individualių įvairovių…
Šiandieniams demokratams nėra sunku leisti žmonėms balsuoti, sunku yra normaliai „suvirškinti“ balsavimo rezultatus
Iš visos šių metų rinkimų gausos beliko keli balsavimai, kurie bendro vaizdo nepakeis. Bendrai vertinant tą „vaizdą“ galima teigti, kad rinkėjai, kur tik turėjo laisvą pasirinkimą, dažniausiai pasisakė už pakeitimus: arba keitė valdančias grupuotes, ar vertė jas eiti į naujas koalicijas. Ten, kur laisvo pasirinkimo nebuvo, iš stebėjimų matėsi, kad keitimosi poreikis taip pat yra, kartais jis pasimato „gatvės gyvenime“, kartais akumuliuojasi politinės neapykantos forma žmonių širdyse.
Esame adventinių vilčių laikmetyje, tai visai pravartu paklausti politikos planuotojų, ko tikėtis artimiausioje ateityje?
Politinių prognozių visumą galima apibendrinti keliais sakiniais. Bene dažniausiai kartojama frazė byloja, kad 2025 metai bus tam tikrų politinių pokyčių laukimo laikas. Nieko netikėto čia nėra – keli pastarieji metai parodė, kad savimi besididžiuojanti euroatlantinė bendrija taip ir nesugeba sutramdyti rusiško politinio chuliganizmo, neranda būdo, kaip Europą mylinčias šalis padaryti tikrais savo sąjungininkais, kaip realiai ginti savo žodžiais taip puoselėjamas vertybes…
Netiesa, kad rinkėjai balsavo „ne taip“, nes buvo per šalta, per karšta, per sausa ar šlapia, kad per brangus internetas, ar per pigūs visokie „tiktokai“. Jei politika yra didžiai priklausoma nuo „tiktokų“ ir lietaus už lango, vargas tokiai politikai, tai tiesiog menkystė. Laimi tie, kurie mano galintys kažką pakeisti. Jei pasikeitimų nebus..? Nesinori nei galvoti, kas bus.
2025 metai numatomi ir kaip netikėtumų (savotiškų nedidelių „juodųjų gulbių“) metai. Tarp nemaloniausių dalykų, kurie mūsų laukia, dažniausiai minimas nerimas dėl to, kad gyvenimas vis labiau neprognozuojamas. Ir ne kokio Trumpo čia problemas, jis kur kas labiau prognozuojamas nei visas globalus chaosas.
Prognozėse kalbama, kad mūsų laukia dar viena šį kartą technologinė „juodoji gulbė“. Dirbtinis intelektas gali stipriai paveikti žmonių bendravimo sferą ir gyvenimo būdą. Be jo gyventi jau nebegalime, su juo vis dar nemokame… Mokysimės bandydami ir klysdami, kaip kokios žiuirkės labirinte.
O kas, jei ne mes, gali ką nors pakeisti? Suprantama, daug vilčių dedama į naują JAV administraciją, kokią kryptį pasirinks ji. Pabrėžtina, kad ne Kinijos ar Rusijos, ar Izraelio politiniai pasirinkimai yra svarbiausi. Jie yra iš esmės jau žinomi (nieko naujo), ir jie formuoja iš esmės tą dabartinį pasaulį, todėl JAV pasirinkimas yra tai, kas tame pasaulio vaizde dar nenupiešta ir gali tą vaizdą pakeisti (nors šiandien niekas negali jo pakeisti visiškai).
Donaldo Trumpo pergalės atgarsiai pagal pirminį planą paveiks viską – nuo imigracijos ir gynybos iki ekonomikos ir prekybos. Jo politika “Pirmiausia – Amerika” turės tiek draugų, tiek priešų, abejojančių Amerikos aljansų tvirtumu. Tai gali lemti geopolitinius pertvarkymus, padidėjusią įtampą ir net branduolinių ginklų platinimą. Matome, kad vyksta vis didesnė tarptautinių organizacijų erozija, diplomatijos įtaka mažėja, net atskirų šalių administracija veikia vis neefektyviau.
Taigi, pasauliui reikia kažkokios naujos valdymo tvarkos ar naujo tvarkos palaikymo būdo. Trumpas gali siūlyti naujas postmodernias schemas, bet negali priversti jas vykdyti. Šiandien niekas nieko negali priversti. Tikėtina, kad JAV administracija stengsis veikti nestandartiškai, net ir savotiškai grubiai, bet tai atlieps į ją dedamas viltis. Trumpas yra išties vienintelis, galintis iš esmės veikti „kitaip“, nebūtinai visiems teisingai. Nieko stebėtino, kad naratyvas „Trumpas – bėda“, keičiamas naratyvu „Trumpas – viltis“.
Mūsų pasirinkimuose vis svarbiau yra ne techninės galimybės, bet sąžinės faktorius. Ir Lietuva, ir Ukraina ir visas pasaulis nėra techninis projektas, o sąžinės reikalas. Gyvename laiku, kai bet koks pasirinkimas yra moralinis pasirinkimas – į kokį pasaulį einame, patrauklų trumpalaikės naudos pasaulį ar ilgalaikės atsakomybės pasaulį, patogų ar įdomu, pasaulį, „kaip pavyks“ ar pasaulį, kokį sukursime pagal savo dorinį susivokimą. Dabartinis pasaulis („prisigyvenome“!!!) ne tik neteisingas, bet ir nemoralus, todėl jį reikia keisti iš esmės.
Toks tad šis adventas… ne šiaip sau.
