Pasak senų laikų graikų legendos, Sirakūzų valdovas Dionisijas nebuvo nei labai didingas, nei teisingas, tad nebuvo ir labai mylimas, tačiau pavydžių gerbėjų jam vis tik nestigo. Tarp jų buvo toks dvariškis vardu Damoklas, kuris laikė savo valdovą laimingiausiu žmogumi pasaulyje ir pasvajodavo, kaip gerai būtų patirti valdovo gyvenimo laimę. Neperpasakosiu, kuo čia dėtas kardas (paskaitykite, labai įdomu), tačiau legendos moralas byloja, kad valdovo gyvenimas nėra jau toks lengvas ir mielas, kaip atrodo.
Šiais laikais nestinga visokių pasakojimų apie tokį Maskvos valstybės administratorių Putiną, apie tai, ką jis galvoja, su kuo bendrauja, kaip daro šį bei tą, – visko pripasakojama. Daugiausia, kad Putinas giriasi esąs galingiausias pasaulyje, nes turi tokį ginklą, kuriuo gali nugalėti bet ką po saule. Va taip.
Vienoje politinėje diskusijoje nejučia išsprūdo klausimas – ar tas Putinas išties toks laimingas ir vertas tūkstančių Damoklų pavydo? Ar norėtumėte jūs, mielas skaitytojau, bent kurį laiką pavirsti Putinu ir pagyventi jo gyvenimą – gyvenimą to Putino, kuris viešai giriasi turįs visą valdžią Rusijoje ir dar „didžiausią pasaulyje patranką“, kurią galintis kiekvieną akimirką iššauti.
Anoje diskusijoje nuskambėjęs atsakymas buvo… neigiamas. Nenorėtume.
Putino būsena šiandien kur kas liūdnesnė nei aprašyta garsiame romane „Patriarcho ruduo“. Jis neturi šeimos, nė vieno artimo, su kuriuo galėtų viešai pasirodyti ir tuo pasidžiaugti. Jis neturi nė minutės savo asmeninio gyvenimo, kuriame gali būti nematomas, nesaugomas, tiesiog pats sau. Negali turėti jokių slaptų norų, nes viskas, ko jis nori, yra kokioje nors atminties laikmenoje. Prieš dvidešimt ir dešimt metų jį su gimtadienių sveikino jei ne viso pasaulio vadovai, tai bent pusė, o šiandien – tik keli. Ir tie – be meilės. Jis žino, kad net apsaugininkai tik dirba apsaugininkais, bet jo nemyli. Putinas jiems viso labo darbo sutarties objektas, svarbus tiek, kad po jo „išėjimo” gresia netekti to darbo.
Šiandien populiariausia informacinę sklaida apie Putiną – tai karikatūra. Jokia didžiausia pasaulio patranka nenušaus visų karikatūrų, jų piešėjų ir anekdotų kūrėjų. Pasaulis yra lyg uodų debesis, kurio iš patrankos nušauti neįmanoma. Ar savaitgalį girdėjote Putino balsą Kazachstane? Jis skaitė savo „žinią“. Tai ne pasitikinčio ir galingo valdovo balsas, – tai jau tik karikatūros balsas. O jei dar matėte, ką užsirašinėjo… jau net nebejuokinga.
Ukrainos prezidento balsas kitoks, ir žiniasklaidos dėmesio netrūksta.
Ukrainos prezidento balsas kitoks, ir žiniasklaidos dėmesio netrūksta.
Viena Vakarų žurnalistė neseniai pagraudeno prezidentui, jog šis, kad ir laimėdamas karą, vis dėl to kelia didelę riziką: žmonės Vakaruose labai bijo tos Putino branduolinės bombos. Bijo bijo…
Prezidento atsakymas (čia laisvas vertimas) buvo toks: Europiečiai didžiuojasi savo didinga civilizacija, jie iš tiesų tiek daug sukūrė, ir ką – dabar jie bijosi išprotėjusi chuligano. Kažkaip tikra gėda, jei tokia didinga civilizacija neranda jokios kitos reakcijos į bepročio chuliganizmą, kaip baimė…
Tiesą sakant, paklausius, pasidarė gėda dėl visos tos save mylinčios civilizacijos. Visos mūsų bėdos, kad tas didžiąsias vertybes užgožia kažkokia niekinga baimę. Ir kaip čia neprisiminus vieno tokio šventojo prisakymo, kaip reikia išsivaduoti iš visų negandų… „Nebijokite!“.
Tiesą sakant, paklausius, pasidarė gėda dėl visos tos save mylinčios civilizacijos.
Taigi, vis ta baimė, bet, laimei, jos mažėja. Mažėja ir todėl, kad palaipsniui keičiasi minėtas Putino įvaizdis. Kažkada jis atrodė toks net savaip romantiškas chuliganas džentelmenų klube, paskui pasidarė baisus, o dabar… niekingas. Jam jau niekas nebepavydi, niekas jo nebemyli ir pradeda nebebijoti. Ir mums reikia jį suvokti kaip karikatūrą, ir ta patranka nieko nenušaus. Rusija iš viso nieko nebenušaus. Sakoma, kad tai šalis, kurioje joks geopolitinis projektas nebuvo padarytas iki galo. Net Ukrainos elektrinės nesubombarduotos iki galo. Ir jau pats Putinas nebežino, kodėl.
O ta mūsų civilizacija? Europa yra vieninga ta prasme, kad ji už Ukrainos pergalę, bet šiandien dar labai nevieninga dėl būsimo Rusijos likimo. O tai labai rimtas klausimas Bendrajai užsienio ir saugumo politikai. Dabar atsakymas yra – „wait and see“, pažiūrėsim, kaip klostysis, ir tai labai blogas atsakymas.
Plinta nuojauta, kad Rusija negali likti tokia, bet tebetvyro baimė, nes nežinoma, kokia ji bus, jei ne tokia. Panašios baimės būta žlungant SSSR, Vakarai bijo situacijos, kuri vadinasi Nežinia, tačiau net Nežinia, gali būti Gera Žinia, jei žinosime, ko norime. O ko norime? Aš tai manau, kad jai reikia būti Maskvos kunigaikštyste – labai rimtai, reikia vadų ir žmonių, kurie suprastų, kad tai yra gerai. Rusijoje lėtai, bet jau didėja masė tų, kurie išdrįsta pasakyti, kad karas yra klaida.
Mes jau kartą buvome įkalinti šalyje, kuri turėjo didžiausią pasaulyje „armotą“. Bet ji atrodė pavojinga, kol bijojome.
Vokiečiai su prancūzais vis dar mano, kad situacija po karo bus labai panaši kaip iki karo (gal bus Putinas 2.0, bet vis tiek kažkoks Putinas, gal su nauja „perestroika“). Jiems atrodo, kad dėl Baltijos ar Lenkijos likimo reikės tartis su Rusija, o ne atvirkščiai. Vidurio Europai Rusijos reikia bent jau gerokai menkesnės ir silpnesnės. Tai su jomis reiks tartis dėl Rusijos likimo.
Kitais žodžiais tariant, reiktų XXI amžiaus Rusijos idėjos, bet jos ne tik kad nėra, jos bijomasi. Mes jau kartą buvome įkalinti šalyje, kuri turėjo didžiausią pasaulyje „armotą“. Bet ji atrodė pavojinga, kol bijojome. Kai ėmėme nebijoti, „armota“ nebešaudė. Nebuvo prasmės. Tai ir dabar… Nebijokime, ir niekas mūsų nenugalės, o tas „pavažiavusiu stogu“, tai jau tikrai ne…
Jei vis tik patingėjote pasidomėti, kuo čia dėtas Damoklo kardas, tai pasakysiu, kad jis yra toks valdovo atsakomybės simbolis. Jei nebijosi, jei būsi teisingas ir nuoširdus, nereiks baimingai žvalgytis į tai, kad kybo virš mūsų galvos. Dar pagalvojau, kodėl gi graikai tą kardą pavadino Damoklo, o ne Dionsijaus vardu? Gal todėl, kad Damoklas buvo tas bailys, kuris valdžios nevertas..?
Nebijokite. Ir bus gerai.
