Sakoma, kad tą aštuntąją dieną Jėzus pasirodė mokiniams ir suteikė jiems galią atleisti nuodėmes. Ne atsitiktinai Šventasis Popiežius Jonas Paulius II (savaip ir Šventosios Faustinos įkvėptas) vadinamąjį Atvelykį paskelbė Gailestingumo sekmadieniu.
Kadangi vos ne visą savo profesionalaus darbo laiką gyvenu tarptautinėje politikoje, stebiu karus ir įvairias jų pabaigas, matau karo nusikaltimus ir griovimus, nesibaigiančius keršto aktus, todėl pats sau užduodu klausimą, ar galima atleisti visus tuos žiaurumus, visus tuos nusikaltimus, pamiršti nesantaiką ir kažkaip pašalinti praeities geopolitines blogybes.
O realiame gyvenime juk būta visko – prancūzai su vokiečiais susitaikė, rusai visus tik nugalėjo ir net neprašė atleidimo, Kartagina buvo sulyginta su žeme, Balkanuose ar Libane tęsiasi kerštas už tikras ar netikras praeities skriaudas.
Karo teorija ir istorinė patirtis moko, kad konfliktų pabaigos gali būti dviejų tipų – arba stipresnis tiesiog primeta savo valią silpnesniam, arba kariaujantys… susitaiko. Pirmuoju keliu ėjo ir eina rusai, ir jų niekas nemyli, kartais bijo, o kartais tiesiog niekina. Tai klystkeliai, kurie tik sėja sėklas naujiems karams.
O štai ne kartą mano cituotas didysis karo teoretikas Clausewitzas sakė, kad kariaujant reikia žinoti, kaip elgsiesi po karo, kaip gyvensi su tuo, kuris galbūt yra silpnesnis ir pralaimintis. Jis mokė kariaujančius susitaikyti, nors žinojo, kad tai nėra lengva misija. Ne pergalė mūšio lauke, o taika kasdieniame gyvenime yra tikroji karo baigtis.
Ne pergalė mūšio lauke, o taika kasdieniame gyvenime yra tikroji karo baigtis.
Praūžus didiesiems praeito šimtmečio karams, šiandien, kol dar vyksta dažnai žudynes primenantis karas Ukrainoje, nestinga frazių „niekados nepamiršime ir niekados neatleisime“, ir sakomos jos tikrai nuoširdžiai.
Po Pirmojo pasaulinio karo stengtasi nubausti didžiąją jo kaltininkę Vokietiją ir ją izoliuoti, o Antrojo – pabandyti Vokietiją padaryti demokratinės bendruomenės dalimi. Tuo pat metu ir atleisti… bendrojo gėrio vardan. Pirmasis bandymas baigėsi dar didesniu karu, antrasis – tuo ką turime Vakarų Europoje šiandien. Suprantama, tas antras yra kur kas geresnis.
Bet kas gi tas atleidimas ir susitaikymas tarptautinėje ir karo politikoje, kuo jis skiriasi (ar nesiskiria) nuo paprasto žmogiško?
Susitaikyti – nereiškia pamiršti. Paminklai žuvusiems ir kovojusiems negriaunami, jei jie pastatyti atminties, o ne keršto ir paniekos dvasioje. Tie „pavyzdiniai“ susitaikėliai – vokiečiai ir prancūzai – nepamiršo nei Pirmojo, nei Antrojo pasaulinių karų laukų. Nepamiršo ir amerikiečiai su japonais… O rusai, jie kitaip: ne tam, kad susitaikytų, o tam, kad paklustų jėgai…
Susitaikyti – nereiškia pamiršti.
Atleisti – tai nereiškia vaizduoti, kad nieko neįvyko, o karas buvo tik slogus sapnas. Atleisti nereiškia bendru sutarimu slėpti, kas neparanku abiem ar visoms kariaujančioms pusėms. Nereikia vaizduoti, kad nebuvo baimės, gėdos ir išdavysčių. Tai istorijos nelaisvė, ir tik tiesa padarys mus laisvus.
Atleisti, nereiškia išteisinti nuo karo nusikaltimų, nuo melagingų parodymų, nuo šnipinėjimo ir kitų piktadarybių. Kare nėra viskas leidžiama. Kario kilnumas yra gerbiamas, bet plėšikavimas ar prievarta – nusikaltimai.
Būtų naivu tikėtis, kad susitaikius šiandien viskas bus gerai kaip buvo iki konflikto pradžios. Gerai nebuvo, nes tada ir karo nereikėtų. Tad ir atleidžiant reikia suprasti, kad bus kitaip. Po Antrojo pasaulinio karo vokiečiai suvokė, kad bus kitaip. Kitaip ir gyveno. Po SSSR griūties Rusija nusprendė, kad galima tęsti ankstesnę politiką… Tad, reiktų sakyti, kad SSSR nusikaltimai dar nearchyvuoti, nes dar yra tie, kurie juos tęsia.
Kelis dešimtmečius gyvenome sistemoje, piršusioje mintį, kad nubausti yra kur kas svarbiau nei atleisti, kad gailestingumas yra silpnumo požymis. Bažnyčia daug kartų aiškino, kad tai netiesa, tačiau politikai dažniausiai nėra (arba dar nėra) giliai tikintys.
Šiame kontekste pagirsiu vadinamąją sankcijų politiką, nors sankcijas Rusijai dažnai ir kritikuoju. O pagirsiu todėl, kad pati sankcijų idėja yra laikinoji priemonė, skatinanti nusikaltusį apsigalvoti ir elgtis kitaip. Vadinasi, sankcijose yra savotiška gailestingumo ir vilties idėja. Kai sankcijos bus naikinamos, tai atrodys panašu į atleidimą…
Yra dar keletas politinės malonės aspektų, ir jie nebūtinai jums patiks.
Yra dar keletas politinės malonės aspektų, ir jie nebūtinai jums patiks.
Pirma – neišpuikime. Jei atleidai, nereiškia, kad pats jau čia toks didis ir moralus. Nereiškia, kad pats esi be nuodėmės. Gal kartais paskubėjai atleisti kitam, suversdamas jam savo nuodėmes, lyg jų neturėtum. Jei vokietis sakė, kad dėl visko kaltas tik Hitleris, jei rusai paskui sakys, kad čia buvo tik Putino karas, ar išgirsite, kad kalta aplinka ir visiems galima atleisti, nes nežinojo, ką daro, tai netikėkite, ir taip nedarykite. Ir tikrai ne Dievo valia čia viskas vyko, o vyko dėl žmogaus nuodėmių.
Antra – malonę raštu suteikia biurokratai (kartais jie vadinami gražiais skambiais vardais, tačiau biurokratai). Protingai gali atleisti teisėjai. Dievo malonė yra iš meilės ir dažnai visai be logikos.
Neseniai rekolekcijose girdėjau klausimą, ar atleisi tam nusikaltėliui, kuriam niekados neatleidai, jei sutiksi jį rojuje? Iš savo „varpinės“ pasakysiu, kad jei pats pateksi į rojų, tai nenustebsi dėl daugelio dalykų, kurie stebina šiame pasaulyje. Skamba paradoksaliai, bet dauguma karo sukėlėjų ir propaguotojų pagal išsilavinimą yra vadinami humanitarais.
Ar šioje vietoje galima dėti tašką, teigiant, kad dabar tai jau viskas aišku dėl to atleidimo ir susitaikymo? Negalima. Karas yra visuomenės skaistykla, pro ją praeiti nelengva, o nepraėjus labai sunku. Tačiau visgi, praėjus, pasaulis atrodo tikrai kitaip.
