Jei kada nors tikėjote pasakomis ar verkėte žiūrėdami sentimentalų filmą, pripažinkite sau, kad jūsų sąmonėje nėra aiškios ribos, tarp tikrovės ir išmonės, šiandien vadinamos įmantriu žodžiu – fikcija.
Prieš kelis metus juokavau, kad ukrainiečiai taip pamėgo visiškai išgalvotą serialą apie mokytoją, tampantį prezidentu, kad visos tautos lygmeniu suvaidino filmo masinėje scenoje. Suvaidino taip įtaigiai, kad mokytojas iš pasakos herojaus tapo realiu prezidentu. Taip sau nužengė iš ekrano į realybę…
Pasaka, tikriausiai, būtų pasibaigus tuo, kad herojus gyveno ilgai ir laimingai, realybė pasirodė, žinia, visai ne tokia – kuklutis mokytojas tapo tautos bei valstybės lyderiu, o dabar, metams baigiantis, skinasi įvairių apklausų apie pasaulio įtakinguosius ir galinguosius pergalės laurus. Jis jau ir „Metų europietis“, ir „Metų žmogus“, ir dar kitų ilgų sąrašų pirmasis numeris.
Aišku, jis dažniausiai giriamas, kad pasielgė ne pagal racionalius logikos dėsnius, kurie sakė, kad priešintis beprasmiška, nepasitraukė tuomet, kai atrodė, kad kito kelio nėra. Ir daug ką padarė ne taip… Šiaip jau „iškilūs“ Vakarų politikai Volodymyrą Zelenskį laikė rimtesnio pokalbio nevertu prasčioku, o kai kurie „politologai“ iš mūsų regiono įrodinėjo teoremas apie tai, kad šis komikas yra Kremliaus produktas ir greit viską parduos rusams. Pasidarė ne taip…
Toksai žinomas savaitraštis „Time” jaučiasi esąs atsakingas leidinys ir į „Metų žmogų” žiūri rimtai. Bet labai „savu kampu”, kurį ne kiekvienas iš karto „pagauna”. „Metų žmogumi” tampa tas, kuris ne vien įtakoja pasaulį, bet sugeba jį pakeisti, sugeba duoti pasauliui kažką netikėtai naujo. Taigi kaip tik Ukrainos prezidentas tam ir tinka.
„Metų žmogus” atsirado 1927 metais, ir pirmuoju tokiu žmogumi tapo legendinis lakūnas Charlesas Lindberghas (Čarlzas Lindbergas), lėktuvu „Spirit of St. Louis” įveikęs Atlantą. Tuomet jis irgi, atrodo, pakeitė mąstymo stereotipus. Nuo savęs pridursiu manąs, kad šio, vos 25 metų amžiaus, jaunuolio skrydis vėliau įkvėpė ir lietuvius lakūnus Darių bei Girėną. Ukrainos prezidentas šiandien įkvepia… sąrašas labai ilgas.
Apie daugelį „Metų žmogaus” vardo turėtojų galima rašyti ilgas knygas ir garbinti už išties didelį indėlį į žmonijos istoriją, nors kartais nelabai aišku, ar tas indėlis buvo teigiamas. Pavardinsiu, pasistengdamas nebūti nuobodus. Tituluotaisiais buvo nacistas Adolfas Hitleris, marksistas-leninistas Josifas Stalinas, Anglijos karalienė ir būsimojo karaliaus meilužė.
Apie daugelį „Metų žmogaus” vardo turėtojų galima rašyti ilgas knygas ir garbinti už išties didelį indėlį į žmonijos istoriją, nors kartais nelabai aišku, ar tas indėlis buvo teigiamas.
Metų žmonėmis tapo beveik visi pastarųjų dešimtmečių JAV prezidentai, tokie politikai kaip Winstonas Churchillis (Vinstonas Čerčilis), Elžbieta II, Charles de Gaulle’is (Čarlis de Golis), Konradas Adenaueris, Willy’is Brandtas (Vilis Brantas) ar Lechas Walęsa (Lechas Valensa), garsiojo pokario plano autorius George Marshallas (Džordžas Maršalas).
Garbė būti „Metų žmogumi “už garbingą kovą teko Indijos pasipriešinimo lyderiui Gandhi (Gandžui), žmogaus teisių gynėjui Martinui Lutheriui Kingui (Martinui Liuteriui Kingui), Etiopijos imperatoriui Haile Selassie I (Hailei Selasijui), pasipriešinusiam Italijos agresijai, Egipto prezidentui Anwarui Sadatui (Anvarui Sadatui), iš esmės pakeitusiam šalies politinę orientaciją, Michailui Gorbačiovui, padariusiam erai žinom ką…
Nenuostabu, kad titulą pelnė ir trys popiežiai – Jonas XXIII, Jonas Paulius II ir popiežies Pranciškus.
„Metų žmogumi” buvo JAV karys, Vengrijos 1956 metų sukilėlis, „vidutinis” amerikietis ir jūs pats, mielas skaitytojau… Nesistebėkite, kad ir jūs esate tame sąraše – 2006 metais žurnalas nutarė, kad „Metų žmogaus titulą” reikia paskirti visiems, dažniausiai anonimais liekantiems, interneto vartotojams ir kūrėjams, visiems, kieno dėka klesti „Youtube”, „Facebook, „Wikipedia” ir kiti interneto stebuklai. Taip gi – ir mūsiškis „Laikmetis”.
Buvo ir kaip nebuvo. „Metų žmogumi” niekada netapo toks Leonidas Brežnevas, bet netapo ir Vaclavas Havelas.
Įtakingas Europos Sąjungos informacijos portalas „Politico” metų laureatu taip pat išrinko V. Zelenskį. Šių rinkimų kontekste turiu pasakyti, kad didelė (jei ne pati didžiausia) Rusijos agresorių viltis buvo Europos abejingumas. Dogmatinis rusų mąstymas šnabždėjo, kad Europa yra soti, tingi ir apatiška, Europai Ukrainos likimas – kažkur toli toli. O pasirodė, netoli.
„Politico” redaktoriai pažymėjo beveik tą patį, ką ir „Time” leidėjai – Ukrainos prezidentas pakeitė pasaulį, tiksliau sakant, pakeitė pažiūrą į pasaulį ir jo likimą. Pakeitė pažiūrą ir į Rusiją bei šios valstybės administratorių. Pastarajam teko neformalus „Metų nevykėlio” titulas, nors nevykėlis iki šiol kalba, kad yra atvirkščiai.
V. Zelenskis savaip pažadino Europą. Kuri savo ruožtu ima vis labiau atsitokėti ir suprasti, kokios yra tos tikrosios Europos civilizacijos vertybės.
Kalbėdami apie aktoriaus-prezidento vaidmenį (tiesiogine ir perkeltine prasme) istorijai, daugelis pamiršta, kad „Metų žmogumi”V. Zelenskis tapo ne vienas. Kartu su juo tituluotas racionaliai sunkiai apibrėžiamas reiškinys – dvasia. „Metų žmogumi” tapo… Ukrainos žmonių dvasia. Tai nuostabu – nuostabu ne tik tai, kad kažkada seniai Žodis tapo Kūnu, bet ir tai, kad dvasia, net ir labai liberalioje ir merkantiliškoje visuomenėje, pakilo aukščiau kažkokios apskaičiuojamos naudos, dvasia stipresnė už prigesusią lemputę ar šaltą radiatorių. Su visa pagarba prezidentui visgi sakau, kad ta dvasia man atrodo turi būti ne antroje vietoje, o kažkaip lygiomis su prezidento asmeniu.
O kad nebūtų viskas taip paprasta ir aišku, post scriptum papasakosiu apie pokalbį, tokį savaitgalio papokštavimą, su bičiuliais. Vienas jų „mestelėjo“, kad V. Zelenskis vis dėl to aktorius, o aktoriaus gyvenimo svajonė tai ne koks „Metų žmogus”, o statulėlė, vadinama Oskaru. Tik nežinia už ką – pagrindinį „Metų žmogaus” vaidmenį? O gal „Oskarą” scenarijaus autoriui… Tam Maskvoje, be kurio išmonės nieko čia nebūtų?
Kitas bičiulis pridūrė, kad „Oskaro” nebus, nes prezidentas šiais laikais netinka, „netilps“ į kokius nors įvairius tematikos bei kūno ir sielos orientacijų kriterijus. Nesileisdamas į ginčus pagalvojau – „Oskaras” juk irgi keičiasi, ir jam reikės tokių, kurie keičia kino pasaulį, kurie taip meistriškai ištrina ribas dvasingą svajonę paversdami realybe…
Sakinys filosofijos žinynui: Ukrainos žmonių dvasia – objektyvi realybė.
