Pasak kai kurių žinovų, visą savo gyvenimą „būdamas politikoje“, dariau vieną baisiai grubią klaidą. Ir jos neištaisiau, nors galėjau. Visa esmė ta, kad niekada neslėpiau, kodėl esu politikoje. Esu (gal jau buvau, kas žino), nes politika man patinka. Už tai gaudavau barti, nes, žinovai sakė, reikia garsiai rėkti, kad politika yra bjaurastis, kad jos nekenti, o į politiką eini todėl, kad aplinkui viskas blogai, politikai viską sugadino, ir skubiai reikia viską pakeisti…
Į politiką galima eiti arba iš neapykantos arba šiaip, juokais, jei esi populiarus meno ar sporto atstovas. O nesu, bet man politika patinka, ji nėra koks nors nešvarus ar gėdingas dalykas, todėl, kad visa m mūsų civilizacija veikia politikos (t.y., bendrų interesų tvarkymo) principais.
Pasak tų pačių žinovų, dariau ir kitą klaidą, traktuodamas politinį gyvenimą be pykčio ir net su ironija. Politika išties nėra rimtas projektas, ironiškas kaip ir pats gyvenimas. Nesusilaikysiu ironiškai nepažvelgęs į vis dar tebesitęsiančius prezidento rinkimus. Prieš kelias savaites sakiau, kad prezidento rinkimų „baleto“ finalas bus banalus ir nuviliantis.
Taigi, iš buvusių pirmojo turo kandidatų kalbų patyriau, kad laimėjo beveik visi, berods, tik vienas viešai prisipažino, kad tikėjosi daugiau. Kiti gi, nuo pirmo iki paskutinio, rado svarių argumentų paaiškinti, kad yra patenkinti balsavimo rezultatais, kad darė viską teisingai ir tikėdamiesi būtent to, ką gavo. Demokratijos šventė! Ironiškas momentas gi yra tai, kad iš tikro, mano supratimu, visi kandidatai gavo tikrai mažiau, nei svajojo: kas gavo antrą turą, kas ne antrą prizinę vietą, o trečią visai ne prizinę, kas prarastas iliuzijas dėl galimų pasikeitimų valdžios viršūnėse ar partijų reitinguose. Net ir tas, kuriam demokratijos laisvės leido dergti Lietuvą, apdergė mažiau, nei tikėjosi…
Jei kas tiki, jog tauta neklysta, turi pripažinti, kad tauta pasirinko viską tą patį, ką ir šiaip turi. Tad arba Lietuvoje viskas gerai, arba tauta kuoktelėjusi, ar pati prezidento institucija tautos gyvenime reiškia vis mažiau? Dėl tautos kuoktelėjimo pasakysiu, kad kuoktelėjusi tikrai, nors rodiklis nenukrypsta nuo Europos vidurkio – kai kuriose draugiškose ir giminingose šalyse nukrypsta labiau. Įdomesnis klausimas būtų pati prezidento institucijos galia, bet apie ją beveik ir nediskutuota – butaforiniai debatai buvo veikiau klausimų atsakymų sesijos, ką pretendentai mano apie šį bei tą, bet ne kiek tas „šis bei tas“, yra prezidento galios dalis. Panašiausia į tai, kad Lietuvoje viskas ir taip gerai, ir nieko nereikia keisti. Argi ne?
Jei kas tiki, jog tauta neklysta, turi pripažinti, kad tauta pasirinko viską tą patį, ką ir šiaip turi. Tad arba Lietuvoje viskas gerai, arba tauta kuoktelėjusi.
Jau ne pirmus rinkimus „narsūs“ kandidatai tikisi surinkti kažkokius mitinius protesto balsus. Jei jų ir yra, tai tikrai ne sezonas. Protesto balsai paskutinį kartą ką nors lėmė prieš geras dvi dešimtis metų. Šiandien visi tie, kam negerai, žino kur kas efektyvesnius būdus savo problemoms spręsti, nei viešai atliekamas slaptas balsavimas, iš kurio taip ir neaišku, ar žadėta tiems, kurie tikisi, ar balsuota už tuos, kurie žadėjo. Kaip sakė vienas šmaikštuolis, vieni žada vykdyti, bet nevykdo, kiti žada už juos balsuoti, bet nebalsuoja.
Grįždamas prie prezidento rinkimų atkreipsiu dėmesį dar į tai, kad prezidento institucija yra politinė. Pagal visą politikos mokslo dogmatiką. Ironiškai skamba, tačiau didesnė pusė kandidatų bandė siekti šios pareigybės kategoriškai atsiribodami nuo politikos, t.y., nuo politinių partijų ir kitokių ideologijų. Šiaip jau skaičiai ir faktai rodo, geresniais rezultatais gali pasigirti tie, kurie neslėpė savo partinių priklausomybių ir „neatsižegnojo“ nuo juos remiančių partijų, jų rinkėjai konkretesni ir drausmingesni. Tačiau, kaip žinia, politika laikoma nešvariu dalyku… Su visomis išvadomis. Prezidentai (bent jau kandidatai tikrai) nori būti tokiais renkamais monarchais – visiems vienodai geri. Bet dažniausiai nebūna.
Ne už kalnų Europos Parlamento rinkimai. Juose taip pat laukia daugiau nusivylimo nei džiaugsmų – Europa gerai tvarkosi ir be mūsų atstovų, atstovai (kaip manoma, nors tai netiesa) Briuselyje gerai „tvarkosi“ ir be mūsų, protesto balsus surinkti sunku, nes klausimai per sudėtingi… Klausimas tik vienas – ar myli tą Europą, tokią, kaip yra, ar nemyli (nors pinigų neatsisakai). Jei „debatai“ ir vyksta, tai dažniausiai tik apie tai. Depolitizacija. Ji pasiekė ir paties Briuselio politikos šaknis. Pasibaigus tai vadinamai „Eurovizijai“ (kaskart su vis didesniu nusivylimu), paaiškėjo, kad šiemet jos organizatoriai be kitų dalykų uždraudė… Europos Sąjungos vėliavą. Lozungas skelbė, kad muzika mus vienija, kalendoriai sakė, kad Europos himnas „Odė džiaugsmui“ mini gražų 200 metų jubiliejų, bet Europos Sąjungos vėliavos muzikos „šventėje“ nebuvo… Dėl politinių motyvų. Kokie jie – kiekvienam galimybė pareflektuoti.
O jau visai desertui pasakysiu, kad skaitydamas įvairių šalių nacionalinio saugumo koncepcijas, imu pastebėti, jog politinės partijos, kaip organizacijos, palengva bet užtikrintai „dreifuoja“ ir progresyviųjų sąrašo į saugumai pavojingųjų. Kai pasakau šitą garsiai, dažniausiai sulaukiu kontra klausimo – o ką? Argi politika ne pavojus?
Sakiau, kad politika man patinka. Dabar ir dėl to, kad ji išgyvena tikrai nelengvus laikus, ypač tą gyvenimo depolitizaciją, kuri šiaip jau irgi yra tikra politika.
„Demokratija kvailiams leidžia balsuoti… o jie juk nebalsuoja protingai“
Maždaug taip kažkada parašė toks Bertrand Russell, filosofas ir eseistas. Kadangi minėtas ponas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija ir pagarsėjo kaip logikos mokslo žinovas, turime pasakyti, kad tikriausiai žinojo, ką rašė.
Demokratija, paremta principu „vienas žmogus – vienas balsas“, atrodo labai gražiai iki to momento, kai demokratinis pasirinkimas tampa pernelyg sudėtingas vidutinio rinkėjo žinioms ir sugebėjimams padaryti racionalius ir išmintingus sprendimus. Tada ir prasideda balsavimas „ant durniaus“, nors pats balsuotojas visiškai nemano, kad jis durnas. Tiesiog balsuoja, kaip jam patinka. Ir tai yra tikra depolitizacija, vedanti nuo demokratijos prie kakistokratijos (yra toks žodis). Kas nežino, ką tai reiškia, „prasiguglinkite“. O kad tos kakistokratijos nebūtų, politikos nereikia bijoti ir išsižadėti. Geriau ją pamilti su lengva ironija.
