Sakoma, kad toks antikinis personažas Achilas buvo nepažeidžiamas dėl to, kad jo mama vardu Tetidė norėjo apsaugoti savo sūnų nuo sužeidimų. Ji panardino Achilą į šventą Stikso upę, subtiliai prilaikydama už kulno, ir todėl tas kulnas liko vienintelė pažeidžiama vieta. Tokios tos mamos – rūpestingos, bet ne iki galo.
Vienas iš mano skaitomiausių autorių – Šančių rašytojas Jurgis Gimberis – kažkada parašė tokią sarkastišką studiją, pavadintą „Achilo kulnas“, kurioje atskleidė nūdienos civilizacijos problemos esmę. Daugelį mano kartos žmonių kūdikystėje mamos maudydavo skardinėse vonelėse, laikydamos už galvų. Tad mūsų „Achilo kulnas“ yra, suprantate kas. Dabar, tiesa, vonelės plastmasinės, o vanduo su visokiais „pagardais“, bet esmė ta pati. Visos bėdos per tą galvą… Ir Achilas, kaip parašyta, žuvo ne todėl, kad nepaslėpė savo silpnosios vietos. Jo žūtis buvo sugalvota iš anksto – ne šiaip kas, o pats Apolonas nukreipė strėlę ten, „kur reikia“. Antikos dievai tuomet buvo beveik mūšių dalyviai.
Viskas, ką šiandien žinome apie Trojos karą, yra literatūrinė išmonė. Kas tiki ja, sako, kad karas prasidėjo dėl moterų, gi rimtais save laikantys geopolitikai tvirtina, kad tas kariavimas tebuvo noras užvaldyti prekybos kelius ir kontroliuoti laivybą per sąsiaurius. Kas tada kėlė achajus į karo žygį – meilė ar biznis? Kvailos galvos? Sakoma, kad demokratijos karų nepradeda, demokratijos juos laimi. Ar trojėnus galėjo išgelbėti nuo pralaimėjimo… demokratiniai rinkimai? Didžiausią karą žmonijos istorijoje – Antrąjį pasaulinį – lėmė ne politinių partijų pasirinkimai, o karinės mašinos jėga, visai ne demokratinė. Trojos kare – dar blogiau – baigtį lėmė ne garbinga pergalė tradicinio mūšio lauke, o karo etikoje neįteisinta apgaulė. Trojos arklys – nuostabus karo taktikos sprendimas ar niekingas sukčiavimas? Karas baigėsi gal ir neteisingai, bet, kita vertus, pacifistai pasakys, žmonės nebežūsta. Pasaulis, neva, suvokė, kad karo nereikia, kad triumfavo tvarka ir teisingumas… O gal būtent tada prasidėjo globali betvarkė – išpuikusių politikų istorinė klaida, kurią taisome iki šiol. Ar nebuvo galima to karo išvengti, jei būtų atsiradę kokie nors ekonominės integracijos idealistai ir pasiūlę taikytis (kaip prancūzams su vokiečiais), kurti anglies ir plieno sąjungas, šengenus ir eurus? Pasak Homero, tame kare būta rimtų nusikaltimų ir be prasmių žudymų? Bet jokio „niurnbergo“ nebuvo? O ar reikėjo? Trumpam atsiraskime prie Rojaus vartų ir pabandykime atspėti, kuriems iš kariaujančių dėl Trojos atsivėrė dangus, o kurie keliavo… kitur? Ar lengva atsakyti? Karo veteranas Odisėjas grįžo namo visai ne su džiaugsmingais karo prisiminimais ir be jokių medalių. Daug kam jis iš viso nebuvo karo herojus. Įdomu, kokius nuopelnus artimieji galiausiai užrašė jo antkapyje?
Žvelgdami į dabarties karus, matome, kad karų technika pasikeitė nepamatuojamai, bet kariaujančių galvose išties tas pats, kas buvo nupasakota Homero tekstuose. Per visus tuos laikus buvo suvokiančių, kad karai kyla „iš širdies“, taip pat ir tvirtinančių kad viskas dėl prekybos kelių ir pilno skrandžio, buvo manančių, kad besikaunantys mūšio lauke yra tik sraigteliai „karo dievų“ rankose, o ir tokių kurie mano asmeniškai atsakingi už karo baigtį. Šiandieninis karas, tapęs tokiu tokia sau kasdienybės beprotybe tarytum iš nauji perrašo visų ligšiolinių karų istoriją.
Šiomis dienomis daug rašoma apie karą Ukrainoje. Jis vertinamas, „čia ir dabar“. Gausu prisiminimų ir apie Antrąjį Pasaulinį, kurio baigtis vertinama iš aštuonių dešimčių metų „pokario“ patirties. Tas pokaris jau pradedamas vadinti tarpukariu, o kalbant apie tai, kas kaltas dėl pradžios motyvų bei rezultatų atsiranda terminas – „Trojos momentas“. Pastarasis reiškia tai, kad pirminę motyvaciją pradėti karą veikiai užgožia mūšio lauko realijos ir jų pasekmės. Iš tiesų, kas šiandien pasakys, kokios racionalios „galvos“ suplanavo karus taip, kaip jie baigėsi. O baigėsi dažniausiai nei taikiai nei teisingai, nes mūsų nūnai populiarus geopolitinis mąstymas yra labai primityvus, ypač galvose tų, kurie dėl įvairių priežasčių tampa Pasaulio Tvarkdariais.
Surašiau čia tik kelis klausimus, kurie kilo, prisiminus karžygio Achilo istoriją, pagalvojus, kad nuo „tados“ iki XXI amžiaus niekas nesikeičia. Tos pačios bėdos. Problemos su galva, bet mūsų istorinės atminties ir sąžinės šunys kanda Achilui į kulną. Ir viskas… teisingai.
