Nežinia, ko sulauksime iš triukšmingai lipdomos naujos Seimo daugumos. Žinia: išeinanti dauguma palieka ne vieną miną po Lietuvos Respublikos pamatais – ne vieną laisvai valstybei pavojingą precedentą. Pora tokių minų vertos atidesnio dėmesio.
Štai, pirmą kartą jau nebe slaptoji tarnyba, bet valstybės institucijas aptarnaujantis padalinys viešai pasiuntė velniop Lietuvos tautos atstovybę – Respublikos Seimą. Taigi – ir visuomenę.
Prisiminkime: dar spalį Socialdemokratų partijos frakcija Seime raštu paprašė Seimo kanceliarijos pateikti informaciją, „ar plačiai nuskambėjusio ikiteisminio tyrimo įtariamieji Vilhelmas Germanas, Ieva Trinkūnaitė ir Alfonas Ambrazas yra lankęsi 2020–2024 m. kadencijos Seime ir kurių Seimo narių iniciatyva jiems buvo išrašyti leidimai“.
Šį klausimą Seimo kanceliarijai ir Vadovybės apsaugos tarnybai dar kelis kartus pakartojo ne vienas žurnalistas.
Tai tikrai teisėtas ir pagrįstas klausimas. Jau daug metų „Tarptautinio skaidrumo“ organizacijos Lietuvos skyrius ragina parlamento narius informuoti visuomenę apie savo susitikimus su verslininkais ir kitomis įtakos grupėmis. Aukštesnius viešosios politikos ir vadybos standartus eidama į rinkimus prieš ketverius metus mums žadėjo ir pasitraukianti Seimo dauguma…
Deja, deja. Klausimą uždavę Seimo nariai iš jiems atskaitingų valstybės tarnybų sulaukė iškalbingos tylos, o žurnalistai – šiurkščių patyčių.
Ilgai delsęs Vadovybės apsaugos tarnybos vadas vakar pagaliau atsakė Seimo nariui Kęstučiui Vilkauskui, jog jo vadovaujama tarnyba „per paskutinius vienerius metus, laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio 9 d. iki 2024 m. lapkričio 8 d., duomenų, kad Jūsų rašte minimi asmenys būtų lankęsi Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose, neturi“. Taip pat pridūrė, kad tarnyba duomenis saugo tik metus – visi ankstesni sunaikinti.
Išverskime šį tarnybos vado pranešimą iš Ezopo kalbos. Jis mums sako, kad Seimo narius dominantys svečiai, matyt, bus paskutinį kartą parlamente lankęsi nuo 2023-iųjų spalio pabaigos iki 2023-iųjų lapkričio 8 dienos, kad Seimo narių paklausimo sulaukusi tarnyba ramiai išlaukė, kol nuo dominančio įvykio prabėgs metai, tada duomenis sunaikino ir šypsodamasi pasiuntė Socialdemokratų frakciją labai labai toli.
Dabartinė Seimo valdyba visą šią teatrališką Seimo siuntimo velniop akciją stebėjo tylėdama. O gal į kumščius prunkšdama?
Ar turėtų taip pat tylėti ar prunkšti visuomenė? Nebent norėtų visiškai neįgalių būsimų Seimų, sykiu – ir neįgalios Lietuvos Respublikos. Taigi ši mina padėta po Seimo rūmais.
Išeinančios parlamentinės daugumos sukurtas precedentas leis Seimo kanceliarijai ir Vadovybės apsaugos tarnybai siųsti velniop ko nors klausinėjančius konservatorių ir liberalų parlamentarus, o „Nemuno aušrai“ ir kitiems – drąsiai kviestis į Seimą ne tik viešus, bet ir slaptus bendro verslo partnerius.
Antra palikta mina sprogdina civilizuotus politinės ir teisminės valdžios santykius. Santykius, kuriais visada rėmėsi laisvos respublikos.
Prisiminkime, kaip išeinanti Seimo dauguma, sekdama Olego Šurajevo performansų stiliumi, „formavo“ Konstitucinį Teismą, kaip palenkė savo politinei valiai Aukščiausiojo Teismo teisėjus.
Seimo dauguma ir konservatoriaus Stasio Šedbaro vadovaujamas Teisės ir teisėtvarkos komitetas:
– sustabdo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko skyrimą: veik trejus metus „neranda bendros kalbos“ su prezidentu dėl naujo pirmininko kandidatūros;
– pasiskiria laikinąją Aukščiausiojo Teismo pirmininkę;
– labai gražiai ir labai įtikinamai pasiūlo pasiskirtai laikinajai Aukščiausiojo Teismo pirmininkei pateikti Stasio Šedbaro vadovaujamam komitetui apsvarstyti, o Seimui paskirti į Konstitucinio Teismo teisėjus Stasį Šedbarą – be abejonės, iš visų Lietuvos teisėjų ir teisininkų patį tinkamiausią kandidatą;
– drausmingai balsuoja ir paskiria pasiskirtos Aukščiausiojo Teismo laikinosios pirmininkės pateiktą kandidatą Stasį Šedbarą į Konstitucinio Teismo teisėjus.
Taigi šiuo precedentu remdamosi naujos Seimo daugumos ir Agnės Širinskienės ar Rasos Budbergytės vadovausimi Teisės ir teisėtvarkos komitetai galės drąsiai stabdyti Aukščiausiųjų Teismų formavimą ir maloniai prašyti laikinųjų šio teismo vadovų teikti jų nepakeičiamas individualybes į Konstitucinio Teismo teisėjas.
O premjeras Gintautas Paluckas galės aiškinti mums Aukščiausiojo Teismo ritualinį politinį išprievartavimą ir Agnės Širinskienės paskyrimą į Konstitucinį Teismą, atkartodamas Ingridos Šimonytės žodžius, skirtus konservatoriaus Stasio Šedbaro įšventinimui į KT teisėjus: „Lietuvoje nėra pertekliaus labai talentingų, gabių ir didelę patirtį turinčių žmonių…“
Taigis.
