Kolega Nerijus Šepetys naujoje knygoje „Holokausto postsekuliarumas“, šaržuodamas Vinco Mykolaičio-Putino portretą, kuria apibendrintą „Tyliojo Lietuvio“, abejingai stebinčio Lietuvos žydų žudynes, vaizdinį.
Aptaręs bendrapiliečių žydų, lenkų paliktus Holokausto liudijimus, Nerijus Šepetys klausia:
„Ar tai reiškia, kad Vilnius karo metais paliktas be autoritetingai liudijančių lietuvių? Ne, ir Tylusis Lietuvis čia įvardytas pavadinime – Vincas Mykolaitis-Putinas, gyvenantis ir rašantis greta, aplink, bet apie Katastrofą nepasakantis kaip ir nieko.“ (psl. 31)
Vėliau savo teiginį dar pastiprina: „Putino vienalaikė tyla apie žydų žudynes – turbūt iškalbingesnė už bet kokią kitą mielų Lietuvos žmonių abejingumo persekiotiesiems tėvynainiams formą, nes ypač ryškiai parodo, netgi įrodo, kaip žydų galėjo būti it nebuvę: jų nepastebint, apie juos nekalbant, kur jau ten kaip nors pasigendant…“ (psl. 269)
Ir prie tokios visaapimančios išvados kolega prieina, simbolinį „Tyliojo Lietuvio“ paveikslą nutapo, vos pavartęs neseniai išleistą Vinco Mykolaičio-Putino „Dienoraštį“. Mat, jame nerado nieko parašyta apie Holokaustą.
Bet juk Putinas dienoraštyje nieko nerašo ir apie 1940-aisiais prasidėjusias sovietų represijas, apie saugumo suimtus savo draugus. Vos keliais santūriais sakiniais jis pamini 1941-ųjų birželio vežimus… Kodėl taip elgiasi? Greičiausiai todėl, kad nujautė: jo dienoraščio skaitytojais gali tapti ir enkavėdistas, ir gestapininkas. Pirmaisiais okupacijų metais Putinas rašė savo dienoraštį kaip galimą „perkūnsargį“, kaip „alibi“. Beje, apie teroro laikais praktikuotą tokį rašymo būdą vaizdžiai yra papasakojęs rašytojas Jokūbas Josadė.
Nerijaus Šepečio teiginį apie „Putino tylą“ sugriauna Vilniaus žydų gelbėtoja Ona Šimaitė, aktyviai veikusi ir liudijusi lietuvė, kuri, beje, kolegos knygoje iškalbingai nutylima.
1973-iasiais Izraelyje paskelbtuose atsiminimuose „Susirašinėjimas su žmonėmis iš Vilniaus geto“ Ona Šimaitė rašo: „Aš pranešiau Miriam Bernštein [draugei, geto gimnazijos mokytojai] … apie lietuvių poetų ir rašytojų vakarą, kuriame savo poemą „Tegul gyvena visos tautos ir didelės, ir mažos“ skaitė poetas Putinas. Siaubingo zoologinio šovinizmo metu, kai tautos buvo pjudomos viena prieš kitą, šis drąsus viešas pasirodymas buvo kaip dangaus mana iškankintoms sieloms.“ (Rimantas Stankevičius, „Nepadariusi tautai gėdos“, 2021, psl. 106)
Ona Šimaitė kalba apie 1943-iųjų vasario 8-ąją Putino parašytą ir kovo 29-ąją Filharmonijos salėje perskaitytą eilėraštį „Pro kryžių ūksmes“. Jame skelbiama:
Tautos didės, tautos mažos –
Daugiaspalvė žmonija!
Jūs kūrybos žygiai našūs
Jungias amžių kelyje.
Atgaivintos, pranašautos
Būkit laisvos visos tautos!
Griauna pasakojimą apie „Putino tylą“ ir 1943-iasiais poeto parengtas antrasis, nelegalus „Rūsčių dienų“ rinkinys: jame greta antisovietinių eilėraščių skelbiami ir antinaciniai – „Žiema“, „Marche macabre“ bei kiti.
O Nerijaus Šepečio siūlomą „Tyliojo Lietuvio“ stereotipą neigia ne tik Vilniaus universiteto bibliotekininkės Onos Šimaitės veikla ir liudijimai, bet ir ją rėmusių universiteto profesorių tinklas, knygoje taip pat iškalbingai nutylėti kunigo Alfonso Lipniūno Šv. Jonų bažnyčioje sakyti pamokslai.
Apie Vilniaus universiteto kapelioną, Šv. Jonų bažnyčios pamokslininką Alfonsą Lipniūną buvęs studentas lituanistas Albertas Dilys pasakoja: „1941 metų rudenį Lipniūnas ragino nepasiduoti keršto dvasiai, ligi širdies gelmių sukrėstas kalbėjo apie masines žydų žudynes Paneriuose, baisėdamasis tokiu klaikiu penktojo Dievo įsakymo laužymu. Susijaudinęs skelbė, kad atsirado ir tarp mūsų tautiečių tokių, kurie sutepė rankas nekaltų žmonių krauju.“ (Ona Dilytė-Čiurinskienė „20-ųjų metų kartos liudijimai privačioje raštijoje: Alberto Dilio (1920-2000) atvejis”, in: „Literatūra”, 2019, nr. 61 (1)
Taip, būta tylėjusių lietuvių, būta žudžiusių, bet būta ir žudynes viešai smerkusių, bendrapiliečius žydus gelbėjusių. Ir pastangos paaiškinti tuos tragiškus Lietuvos įvykius vienu vaizdiniu nebus sėkmingos, nebus pagrįstos.
Tai darsyk patvirtina kolega Rimantas Jokimaitis, šių metų „Kultūros barų“ 4 numeryje paskelbęs svarbų straipsnį „Ką apie nacių nusikaltimus Šiauliuose atskleidžia Vokietijos tyrėjų dokumentai“.
O Vokietijos dokumentai pasakoja, kad po karo teisiamas Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke pripažino, kad jį aplankiusi ir žydų persekiojimu pasipiktinusi gydytojo Domo Jasaičio vadovaujama lietuvių delegacija privertė susimąstyti, „kas gi čia vyksta“. Lietuvių protesto paveiktas Gewecke apgynęs Šiaulių žydus nuo jų naikinti 1941-ųjų rugsėjį atvykusio SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamanno būrio. Vokiečių teisėtvarkos apklausiamas Gewecke teigė, kad Hamannui pagrasinęs: jei žydai bus naikinami, jis pasipriešins pasitelkęs „lietuvių policijos ginklo jėgą“.
Taigi. Kiek daug atidaus darbo dar laukia Holokausto Lietuvoje tyrėjų.