Šių metų sausio 15 d. sprendimu Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) panaikino Vilniaus miesto savivaldybės (VMS) Etikos komisijos sprendimą, kuriuo Vilniaus miesto Tarybos narys Almantas Stankūnas iš opozicinės „Nacionalinio susivienijimo“ partijos buvo pripažintas pažeidęs „Valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintą pagarbos žmogui ir valstybei principą, 2 punkte įtvirtintą teisingumo principą ir 9 punkte įtvirtintą atsakomybės principą“.
Sveikiname Almantą Stankūną ir VTEK narius, priėmusius teisingą ir demokratijai Lietuvoje labai naudingą sprendimą. Kaip viskas buvo?
A. Stankūno įrašas, „Tolerantiško jaunimo asociacijos“ skundas ir Vilniaus miesto savivaldybės Etikos komisijos sprendimas
Almantas Stankūnas 2024 m. liepos 6 d. savo Facebook paskyroje paskelbė pavadinime minimą įrašą ir greta pridėjo nuorodą į puikią prof. dr. Gintauto Vaitoškos knygą, kurią rekomenduoju perskaityti visiems, besidomintiems homoseksualumo reiškiniu. Po kelių dienų A. Rudomanskis, penktąją dešimtį einantis tolerantiškas jaunuolis iš žodį „tolerancija“ labai specifiškai suprantančios ir Vilniaus valdžios gausiai projektais remiamos organizacijos „Tolerantiško jaunimo asociacija“ pateikė skundą to paties Vilniaus miesto savivaldybės Etikos komisijai.
Savo skunde organizacija teigė, esą A. Stankūno įrašas kursto ES Pagrindinių teisių chartijos draudžiamą diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos, nusižengia Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodeksui, anot kurio Tarybos nariai privalo laikytis pagarbos žmogui ir žmogaus teisėms principų, užtikrinti lygybę ir nediskriminavimą. Skundėjo teigimu,
„A. Stankūno pareiškimas yra akivaizdus šių principų pažeidimas, nes homoseksualumo traktavimas kaip lytiškumo sutrikimas yra klaidingas ir diskriminacinis teiginys, kuris prieštarauja mokslinei tiesai ir tarptautinių sveikatos organizacijų pozicijoms. A. Stankūno teiginys ‚Jeigu tikite mokslu, turite pripažinti: homoseksualumas yra lytiškumo sutrikimas‘ yra klaidinantis ir žeminantis homoseksualius asmenis. Toks pareiškimas pažeidžia žmogaus teises ir prisideda prie neapykantos bei diskriminacijos skatinimo prieš LGBTQ+ bendruomenę“ (2024-10-29 Nr. 9-130_24(1.1.39E-TAR).
Nesunku suprasti, kad visų miesto gyventojų pinigais LGBT ideologiją Vilniaus mieste populiarinanti miesto Tarybos dauguma (priminsiu, TS-LKD, kitur jau išnykusi „Laisvės partija“, ištikimai remiama socialdemokratų) ilgai netruko: jos Etikos komisija (Remigijus Motuzas (LSDP), Skirmantas Tumelis (LP), Mantas Benkunskas (TS-LKD, mero sūnėnas), Vita Degutienė (TS-LKD), Tomas Gulbinas (LP), Mantas Jurgelaitis (TS-LKD), Vanda Kravčionok (LLRA) ir Justina Kašėtaitė, „Laisvė ir teisingumas“) 2024 m. spalio 29 d. nusprendė, kad A. Stankūnas pažeidė tolerantiškosios A. Rudomanskio organizacijos nurodytus kodekso punktus.
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija prieš LGBT aktyvistų propagandą
Almantas Stankūnas nesutiko su tokiu Vilniaus miesto Etikos komisijos sprendimu ir jį apskundė VTEK. Čia pirmoji šios istorijos pamoka: reikia kovoti, reikia nepasiduoti, kad ir kas būtų, ir visuomet prisiminti Laisvės varpo žodžius: „O skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“.
VTEK įsiklausė į Almanto Stankūno ir jo gynėjo Vytauto Budniko argumentus ir, kaip jau minėta, Vilniaus miesto savivaldybės Etikos komisijos sprendimą panaikino. Ką savo sprendimu pasakė VTEK? Panagrinėkime.
1. Didelė „Tolerantiško jaunimo asociacijos“ ir VMS Etikos komisijos argumentų dalis buvo apie tai, kaip negerai ir negražu ką nors diskriminuoti ar skatinti diskriminuoti dėl lytinės orientacijos, visa tai paremiant ištraukomis iš įvairių ES, PSO, Europos teisingumo teismo ir Europos Tarybos dokumentų. Į tai atsiliepdamas VTEK kaltintojus paragino grįžti prie Lietuvos Respublikos įstatymų:
Visgi VTEK atkreipia dėmesį, kad Etikos komisijai suteikti įgaliojimai vertinti ne Tarybos nario elgesio atitiktį Pasaulio sveikatos organizacijos teisės aktams ar žmogaus teises ir laisves arba kurstymo skatinimą reguliuojantiems teisės aktams, bet (Valstybės politikų elgesio) Kodekso nuostatoms (45).
2. VTEK taip pat labai aiškiai pasakė, kad kaltinimas negali būti lozungai ir abstrakcijos, jis turi būti pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais. Štai skundikai ir VMS Etikos komisija, kaip dažnai būna, pirmiausia šaukėsi Konstitucijos, kurią, esą pažeidė A. Stankūnas, paskelbęs minėtąjį įrašą.
Čia VTEK, matyt, nesulaukė garsiosios „Konstitucijos dvasios“ įkvėpto nušvitimo ir tiesiog priminė, kad VMS Etikos komisija „Sprendime turėjo pateikti teisinių argumentų, kad Tarybos narys nesivadovavo Konstitucija, pažeidė žmogaus teises ir laisves ir t. t., bet tokio vertinimo neatliko. Byloje nėra duomenų apie įgaliotų institucijų priimtus sprendimus Tarybos nariui pažeidus Konstituciją, žmogaus teises, laisves ir pan.“ (46).
Be to, nei skundėjas, nei VMS Etikos komisija nematė reikalo teisiniais argumentais pagrįsti ne tik kaltinimų Konstitucijos pažeidimu, bet net A. Stankūno įrašo „nusižengimo“ tiesiogiai Etikos komisijos priežiūrai priklausančiam Valstybės politikų elgesio kodeksui. VTEK sprendime gausu pastabų, kad VMS Etikos komisija „…nepagrindžia, kodėl Įrašas prieštarauja teisingumo principui vienodai tarnauti žmonėms“ (47); jos „argumentacija neatskleidžia nei Kodekse įtvirtinto atsakomybės principo turinio, nei to, kokius elgesio standartus šis principas nustato valstybės politikams“ (48);
„Sprendimo motyvai ir argumentai yra nepakankami ir neišsamūs, be to, Sprendime nėra atskleistas vertintų principų turinys, nepateikta šiais principais grįstų draudimų, ribojimų, elgesio reikalavimų analizės, neįvertinta Tarybos nario elgesio atitiktis minėtiems principams ir pan.“ (40).
3. VTEK taip pat daug kartų parodė, kad skundėjo A. Rudomanskio ir VMS Etikos komisijos politikų noras (ar užsakymas?) truks plyš apkaltinti A. Stankūną juos paskatino griebtis nesąžiningų argumentavimo būdų. Visų pirma, apskųstas A. Stankūno įrašas susidėjo iš dviejų dalių, žodžių, pacituotų pavadinime ir nuorodos į jau minėtą G. Vaitoškos knygą. Tačiau apskųsti tik A. Stankūno žodžiai, veltis į diskusiją su tarptautinį autoritetą pelniusiu prof. dr. G. Vaitoška, matyt, pabijota.
Tai pastebėjo ir VTEK, kuris „atkreipia dėmesį, kad socialiniame tinkle „Facebook“ Tarybos nario paskelbtą Įrašą sudarė ne tik tekstas, bet ir komentaras po juo su nuoroda į viešai skelbiamą ir parduodamą knygą, kuria, kaip nurodo Tarybos narys, jis ir grindė savo Įrašą. Ši aplinkybė liko neįvertinta“ (49). Be to, skundikai nepasidrovėjo A. Stankūnui priskirti žodžių, kurių jis nesakė:
Maža to, (VTEK čia cituoja VMS Etikos komisiją) Tarybos narys teigia, kad homoseksualiems asmenims būtina specialistų pagalba.“ VTEK atkreipia dėmesį, kad tokio teiginio nėra nei Įraše, nei jo komentare, o Kodekso pažeidimas gali būti konstatuojamas tik dėl veiksmų, dėl kurių pradėtas tyrimas, ir grindžiamas aplinkybėmis, tiesiogiai susijusiomis su byla (48).
Ieškodama A. Stankūno kaltės, VMS etikos komisija kreipėsi į Žmogaus teisių inspektorių, tačiau į jo išvadas neatsižvelgė, nes, tenka manyti, jos netenkino politinio užsakymo:
Be to, nors tyrimo metu Etikos komisija kreipėsi į Žmogaus teisių inspektorių (toliau – Inspektorius) prašydama įvertinti, ar Tarybos nario Įrašas atitinka VIĮ [Visuomenės informavimo įstatyme] ir kituose teisės aktuose nustatytus visuomenės informavimo principus, taip pat pateikti nuomonę, ar Įrašas vertintinas kaip skatinantis nesantaiką dėl seksualinės orientacijos, į gautą Inspektoriaus atsakymą visgi neatsižvelgė.
Inspektorius vertino, kad A. Stankūno paskelbto teiginio turinys negalėtų būti pripažįstamas kaip skatinantis neapykantą, be to, Įrašas negalėtų būti pripažįstamas esąs diskriminacinio pobūdžio. Inspektorius taip pat neįžvelgė tiesioginio ar netiesioginio kvietimo ar skatinimo riboti žmogaus ar asmenų grupės teises ir laisves (50).
Lygiai taip pat VMS Etikos komisija nematė reikalo atsižvelgti ir į jos pačios paprašytas Žurnalistų etikos inspektoriaus išvadas, anot kurių,
A. Stankūno paskelbto teiginio turinys negalėtų būti pripažįstamas kaip skatinantis neapykantą, nes neapykanta – tai stiprus priešiškumo jausmas, neapkentimas. Paskelbta informacija nėra aiškiai lenkianti kitus asmenis būti nepakančius, skatinanti ar provokuojanti kitų asmenų priešiškumą homoseksualių asmenų atžvilgiu. Įrašas taip pat negalėtų būti pripažįstamas ir diskriminacinio pobūdžio (4).
4. Nagrinėdama A. Stankūno skundą, VTEK taip pat palietė ir mokslo klausimą. Mat VMS Tarybos narį kaltinusi „Tolerantiško jaunimo asociacija“ ir VMS Etikos komisija teigė, kad „Įrašas yra ne A. Stankūno nuomonė ir kvietimas diskutuoti, bet suformuluotas kaip teiginys, patvirtintas mokslo“. Į tai VTEK atsakė pastebėdama du dalykus.
Visų pirma, kaip jau minėjome, priminė VMS Etikos nesąžiningumą, kai ji pasirinko nagrinėti ne visą A. Stankūno įrašą, o tik jo dalį. Antra, priekaištaudama A. Stankūnui, esą jis skelbia mokslui prieštaraujančius dalykus, VMS Etikos komisija turėjo faktiškai pagrįsti, kad prof. dr. G. Vaitoškos knygoje (ja, kaip minėta, ir rėmėsi A. Stankūnas) pateiktos išvados yra moksliškai nepagrįstos. Būtent taip dera suprasti VTEK sprendimą, kuriame pasakyta:
…siekiant visapusiškai nustatyti aplinkybes nebuvo atlikta ir Įrašo komentaro, kuriame buvo pateikta nuoroda į knygą, kuria vadovaudamasis Tarybos narys, kaip jis pats teigia, parašė Įrašą, analizės. Etikos komisija nevertino, ar iš tiesų Tarybos nario Įrašas yra pagrįstas minėtąja knyga ir, jeigu taip, ar Tarybos narys, vadovaudamasis Kodekso nuostatomis, galėjo šia knyga vadovautis ir viešai skleisti atitinkamus įrašus apie homoseksualumą (49).
A. Stankūno paskelbto teiginio turinys negalėtų būti pripažįstamas kaip skatinantis neapykantą, nes neapykanta – tai stiprus priešiškumo jausmas, neapkentimas.
VTEK Vilniaus LGBT entuziastams priminė, kad Lietuvoje nėra jų sudaryto Index librorum prohibitorum, draudžiamų knygų sąrašo, o į prof. dr. G. Vaitoškos knygoje pateiktus mokslinius argumentus dera žiūrėti rimtai ar bent jau jie turi tokią pačią teisę būti reiškiami viešai, kaip ir bet kuris kitas mokslo teiginys.
5. Pagaliau, VTEK pareiškė, kad VMS Etikos komisija, matyt, trokšdama pradžiuginti LGBT ideologijos šalininkų daugumą miesto Taryboje ir paskelbti, esą opozicijai priklausantis A. Stankūnas pažeidė Valstybės politikų elgesio kodekso nuostatas, veikė ultra vires, tai yra, ėmėsi spręsti ne jai, o kitoms institucijoms priklausančius klausimus:
Etikos komisijai nėra suteikta įgaliojimų spręsti dėl viešai skelbiamų įrašų turinio vertinimo kaip diskriminuojančio ar skatinančio neapykantą, o atitinkamus įgalinimus turinčios institucijos nėra priėmusios sprendimo, kad Tarybos narys savo Įrašu pažeidė teisės aktus, draudžiančius skleisti neapykantą ar diskriminuoti (50).
Apibendrinkime. Matome, kad LGBT aktyvistai prieš Seimo rinkimus ėmėsi imtis aktyvių veiksmų, matyt, šitaip mėgindami paveikti kandidatuojančius politikus ir jiems nepalankią viešąją nuomonę. Būtent šioje šviesoje reikėtų matyti ir birželį eskaluotą gyd. A. Alekseičiko istoriją (joje taip pat matome aktyvią Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiklą), ir liepos pradžioje pradėtą Almanto Stankūno persekiojimą.
Veikimas abiem atvejais panašus: skandalą imituojantys rašiniai ir laidos visų pirma LRT eteryje; šūkavimai apie žmogaus teises ir diskriminaciją; mojavimas įvairiais eurodokumentais; skundai draugų daugumos sudarytoms arba bailioms institucijoms. Tik rezultatų ši LGBT aktyvistų akcija nedavė: „Laisvės partija“ buvo švariai iššluota iš Seimo.
Kaip matome, rezultatų neduoda ir jų organizuotas žodžio laisvės persekiojimo ir visuomenės gąsdinimo teisėsauga kampanija. Nepaisant jų ketverių metų pastangų, Lietuvoje dar turime teisinę valstybę, kuriai šį kartą atstovavo VTEK, visiems, taip pat ir Konstituciniam teismui primenanti, kad vadovautis dera ne lozungais ir šūkiais, ne eurogiesmėmis apie žmogaus teises ir diskriminaciją, bet teisiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis, taip pat netinka nepastebėti nesąžiningo veikimo, kai kas nors nutylima ir kas nors prirašoma, ir ypač, kai kokia nors komisija sprendžia ne apie jai pagal kompetenciją priklausančius dalykus. Ir dar, kad nevalia varžyti mokslo laisvės.
Galbūt ir Lietuvoje pradeda viršų imti sveikas protas?
P.S. Čia verta paminėti, kad gyd. Aleksandras Alekseičikas savo byloje taip pat švenčia pergalę: 2025.01.07 Lietuvos administracinių ginčų komisija panaikino Bioetikos komiteto 2024.10.29 sprendimą „Dėl viešų pasisakymų homoseksualių asmenų atžvilgiu“. Šiuo Bioetikos komiteto sprendimu rėmėsi Vilniaus psichikos sveikatos centras, atleisdamas gydytoją iš darbo. Neturėtų stebinti, kad skundą minėtajam komitetui buvo parašęs LGBTQ+ teisių naujienų portalo jarmo.net vyriausiasis redaktorius Jonas Valaitis.
