Pagrindinis argumentas paskelbti V. Landsbergį valstybės vadovu 1990 – 1992 m. , regis, yra šis: nors to meto Laikinasis Pagrindinis įstatymas nenumatė Prezidento institucijos, V. Landsbergis pagal faktinę situaciją buvo valstybės vadovas. Jis buvo Aukščiausios Tarybos pirmininkas, atliko valstybės vadovui būdingas funkcijas (kaip atstovauti šalį užsienyje), pasirašydavo Aukščiausiosios Tarybos priimtus įstatymus, galiausiai, aukštesnio valstybės pareigūno tuo metu nebuvo. Visi atsimenam, kad jis buvo pagrindinis to meto politinis lyderis.
Save gerbiančiai valstybei reikia užpildyti teisinę spragą, atstatyti istorinį teisingumą ir įvardinti buvusią faktinę padėtį, nes valstybė tuo metu negalėjo būti be vadovo.
Mano nuomone, tai nemąstantis, nekritiškas, neteisinis, populistiškai mobilizuojantis, paternalistinis argumentas. Ir netgi už jo glūdi tam tikras fašistinis pagrindas. Štai kodėl.
Pirma. Nėra jokios teisinės skylės, kurią reikia dabar atgaline data užpildyti. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas aiškiai įvardina Aukščiausios Tarybos pirmininko statusą: „aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas”. Išvardinta visa valstybės valdžios legitimumo grandinė: liaudis (tauta) – laisvi ir visuotini deputatų rinkimai – aukščiausias valstybinės valdžios organas Aukščiausioji Taryba. Nėra jokio teisinio vakuumo. Valstybės vadovo kaip atskiros kategorijos neprireikė nei to meto teisiniam reguliavimui, nei politiniam valstybės funkcionavimui.
Valstybės vadovo kaip atskiros kategorijos neprireikė nei to meto teisiniam reguliavimui, nei politiniam valstybės funkcionavimui.
Antra. Kadangi teisinės spragos to meto Lietuvos Įstatyme nėra, valstybė sėkmingai pagal jį funkcionavo, abejonių nei tuo metu, nei po to 30 metų nebuvo, dabartinis 2022 m. Seimo įstatymas dėl V. Landsbergio yra politinis, o ne teisinis aktas, gimęs iš šios dienos politinio intereso, o ne iš ilgamečio teisinio poreikio. Kokios to pasekmės?
Trečia. Toks įstatymas sukuria politinę ir teisinę painiavą. Politinę – nes savaime preziumuoja, kad to meto Lietuvos Respublika neturėjo valstybės vadovo arba jis nepakankamai aiškiai buvo įvardintas, vadinasi atsiveria erdvė politinėms spekuliacijoms dėl to meto valdžios legitimumo, jo pilnumo, faktinės padėties ir teisinio reglamentavimo neatitikimo, arba lingvistinio nepakankamumo. Teisinę painiavą – to meto aukščiausiame teisiniame akte tokios pareigybės nėra.
O vėlesnėje Lietuvos teisinėje tradicijoje „valstybės vadovo” statusas turi visai kitą reikšmę – būtent prezidentinę, su pirmutiniu bruožu, kad jis renkamas tiesiogiai tautos. (Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad teisiškai „valstybės vadovo” kaip prezidento 1990 – 1992 m. negali būti). Valstybės vadovas 1990 – 1992 m. yra teisinis naujadaras ir svetimkūnis Lietuvos teisinėje tradicijoje.
Ketvirta. Politiškai ir teisiškai 1990 – 1992 m. padėtis yra aiški: V. Landsbergis buvo aukščiausias valstybės pareigūnas. Kodėl nepasitenkinama „aukščiausio valstybės pareigūno” statusu, o taip pretenduojama į „valstybės vadovo” statusą, tuo aiškiai einant į konfrontaciją su prezidentiniu statusu?
Penkta. 1988-1992 m. aukščiausiuose Sąjūdžio sluoksniuose vyravo įsitikinimas, kad reikia teisiškai ar konstituciškai apsisaugoti nuo Vytauto Landsbergio vienasmenio valdymo ambicijų ir vengti per stipraus prezidento statuso 1992m. Konstitucijoje įvardijimo (kurio jis jau tada siekė).
Šešta. Yra partizanų vado Jono Žemaičio precedentas. 2009 m. Seimo Deklaracija įvardijo, kad jis „buvo kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas”. Jono Žemaičio padėtis yra skirtinga – jo atveju buvo teisinis vakuumas, kurį valstybė vėliau užpildo politine-teisine valia (dėl Prezidento statuso teisinių niuansų dabar ne vieta svarstyti).
Vadinasi, šio Seimo įstatymo dėl V. Landsbergio pobūdis yra grynai politinis, siekiantis dirbtinai sureikšminti asmenį, jam priskiriant statusą, kurio nenumatė nei to meto Įstatymas.
Tuo tarpu, V. Landsbergio atveju tokio teisinio vakuumo nėra. Valstybė turi teisę kurti savo istorinę atmintį ir interpretuoti istorinius įvykius pagal dabartinius interesus, nenukrypdama nuo istorinės tiesos, kai istorinių įvykių padėtis teisiškai dar neapibrėžta, kaip J. Žemaičio-Vytauto atveju arba, pavyzdžiui, suteikti tam tikrą teisinį statusą 1863 m. sukilimo lyderiams. V. Landsbergio atveju, politiškai ir teisiškai padėtis jau yra visiškai reglamentuota. Ją iš naujo interpretuoti nėra jokio objektyvaus pagrindo ar poreikio.
Septinta. Vadinasi, šio Seimo įstatymo dėl V. Landsbergio pobūdis yra grynai politinis, siekiantis dirbtinai sureikšminti asmenį, jam priskiriant statusą, kurio nenumatė nei to meto Įstatymas, nei jis atitinka vėlesnio prezidentinio statuso reikšmę. Savo esme toks politinis veiksmas atitinka Tautos Vado paskelbimo mechanizmą. Tik iki klasikinio fašizmo turinio dar trūksta realaus masinio tautos palaikymo, kurį turėjo paradigminių reiškinio atvejų tarpukario Italijoje ir Vokietijoje pavyzdžiai.
Priešingai negu sako pradžioje minėtas pagrindinis politinis argumentas, šioje situacijoje nėra nei teisinės spragos užpildymo, nei istorinio teisingumo atstatymo, nei valstybės prestižo ar garbės atkūrimo.
Visi šie įvardijimai yra ideologinio pobūdžio, kad pridengti tikrąjį reikalo motyvą. Vykdyti vienasmenes, ilgai puoselėtas ir nerealizuotas ambicijas ir tuo sukurti politinę-teisinę painiavą bei socialinę įtampą Ukrainos karo metu, yra neatsakinga. Nebent siekiama pasinaudoti patriotizmo banga karo metu, bet toks pasinaudojimas labiau primena propagandinį valdžios rėmėjų mobilizavimą, pagal rusišką „Našy” variantą.
Apibendrinant, Seimo 2022 m. birželio 30d. priimtas įstatymas, kuriuo V. Landsbergis paskelbiamas valstybės vadovu 1990 – 1992 m., yra bandymas simboliškai pasisavinti istorinį kapitalą, patarnaujant vienam žmogui, ir dėl to ryžtamasi kelti politines, teisines, socialines painiavas.
