Lietuvių tradicionalistai visiškai be reikalo skiria nepakankamai dėmesio kontaktui su Lietuvoje gyvenančiomis mažumomis. Žydais, lenkais, LGBT. „Dialogas“ vyksta tyliai, numanomu būdu. Ir tai gali vesti tik į vieną rezultatą: susipriešinimą ir kovą. Panašiai kaip ilgai nesikalbančių sutuoktinių šeimoje situacija veda į slaptą, o vėliau – ir atvirą karą.
Tradicionalistai turi visišką teisę ginti savo konstitucines sampratas ir priešintis elitistiniu biurokratiniu būdu primetamoms „euro zonos šalių vertybėms“. Tačiau rimta politinė programa visuomet turi ką pasakyti visoms visuomenės grupėms bei politiniams oponentams. Kitaip ji nebus rimta.
Kol kas tradicionalistai nesiunčia jokios žinutės minėtoms grupėms, išskyrus karą. Taip, prieš Lietuvos Konstituciją vykdomas karas, siekiama performuluoti šeimos sampratą. Viešajame lauke (LRT) begėdiškai stumiama politikos ir gyvenimo seksualizacija. Seime ir Vyriausybėje valdo tie, kurie neatstovauja Lietuvos konstitucinėms sampratoms, vadinasi daugumos piliečių nuostatoms. Tačiau gintis ir pulti yra tiktai pirmos ir nebrandžios politinės fazės bruožas. Reikia užaugti ir siūlyti bendro gyvenimo taisykles. Nes karas nėra bendras gyvenimas, o gyventi reikės.
Karas nėra bendras gyvenimas, o gyventi reikės.
Tradicionalistai turi pripažinti Lietuvos žydų kultūrinį paveldą, kuris yra įspūdingas. Pripažinti ir akcentuoti holokaustą Lietuvoje, lietuvių vaidmenį jame, bet kartu pasakyti, kad holokausto atmintis neturi virsti nusipelniusių Lietuvos valstybingumui žmonių niekinimu. Sėsti ir kartu sutarti, kaip turi būti viešai atmenami tarp dviejų totalitarinių režimų girnų atsidūrę politiniai veikėjai. Lietuva nėra vienintelė šalis, susidūrusi su tokio pobūdžio problemomis ir pasaulyje yra įvairių atminimo formų.
Tradicionalistai turi nusiųsti žinutę LGBT: jūs esate Lietuvos piliečiai ir mes suinteresuoti, kad jūsų pilietinės, politinės ir socialinės teisės būtų užtikrintos. Tačiau nevalia keisti dviejų lyčių, šeimos ir santuokos prasmės. Nevalia kėsintis į religines, sąžinės, tikėjimo, žodžio laisves, negalima transformuoti švietimo sistemos pagal seksualizacijos (lyties pasirenkamumo) principą. Reikia tartis dėl bendro gyvenimo ar kitokios formos įstatymo.
Taip pat reikia eiti pas Lietuvos lenkus ir tartis dėl jų problemų. Reikia rodyti atvirumą ir aiškintis kur yra raudonos linijos. Aiškintis reikia kartu, o ne atskirai pavieniui.
Kol kas jokio tarimosi nėra. Vyrauja jėgos principas: kas valdo Seimą, LRT, to ir valia. Elitistinis buldozeris iššaukia vis labiau masinį pasipriešinimą.
Tradicionalistai turi paruošti programą su siūlomais sugyvenimo modeliais, o svarbiausia – įsileisti į savo mąstyseną šias nuostatas. Ir eiti realiai ieškoti dialogo, steigti viešų diskusijų forumus. Elitistai turi nustoti triggerinti visuomenę, nenuleidinėti revoliucijų iš viršaus ir taip pat ieškoti politinio dialogo. Jie labai klysta galvodami perlaužti visuomenei stuburą kabinetinėmis instrukcijomis.
Be šito Lietuvos laukia masinis konfliktas. Nėra abejonių, kad yra ne vienas to norintis.
Kol kas abejose pusėse yra politinis tikros lyderystės vakuumas. Kol dar ne vėlu, reikia bandyti. Vėliau gali būti peržengtas slenkstis ir įsisiūbuos masiniai referenduminiai judėjimai, kuriuos bus labai sunku civilizuotai suvaldyti.
Požeminė perėja Vilniuje tapo susipriešinimo simboliu, Vu-du badoma lėlyte, sublimacijos koncentratu. Tipiška pradinė primityvaus konflikto fazė. Kas ryšis iš jos išvesti?
