Prieš metus daug kam netikint kruvinas psichopatas V. Putinas pradėjo agresiją prieš niekam negrasinusią Ukrainą. Jis ir jo pasiųsta orda žudė vaikučius, senutes, motinas, dukras, tėvus, sūnus ir kankino, kankino, kankino… O dar griovė, ir toliau griauna, ko pats nesukūrė.
Ką šis išprotėjęs sėbras bevapėtų pats (o tikriausiai antrininkų lūpomis, nes yra bailys), niekas jau nebetiki ir nebetikės. O jei tokių yra, tai jie patys kuoktelėję. Koks sveiko proto ir visiškai empatijos nepraradęs žmogus gali patikėti, kad kažkas siekia užkariauti Rusiją?
Bent jau ne NATO. Ir ne todėl, kad esu NATO valstybės atstovas, rašantis šias eilutes. Ne, NATO nesivels į karą dėl dviejų gana aiškių priežasčių. Pirma, ji ne tam sukurta, kad kažką užkariautų, o antra, tai nemaža dalis jos narių taip gerai gyvena, kad supranta, jog karas to gyvenimo nepagerins, o pabloginti gali.
Tai gana pragmatiški ir gana žmogiški argumentai. Kam kariauti, jeigu savo gyvenimą gali pagerinti prekiaujant? Ir neliaupsinant savęs, kokie mes geručiai, tiesiog vadovaujantis sveiko proto logika ir bendražmogiška empatija netikiu, kad NATO tarpe atsirastų tokių, kurie siektų sukelti Trečiąjį pasaulinį karą, o tai reiškia, neišvengiamai, branduolinį karą. O tai jau kelias į Armagedoną, tai yra į niekur…
Nežinau pasaulyje normalaus žmogaus, ne išsigimėlio, kuris logiškai galėtų pateisinti šį Putino ir jo banditų pradėtą karą. Kam jis jiems reikalingas ir kokia jiems iš to nauda? Atsakymas – niekam ir naudos jokios. O visokios sapalionės apie imperijos ar SSRS atkūrimą tai tik sapalionės, nes, visų pirma, tai nerealu, o antra, ką tuo jie laimėtų? Juk šiandieninė Rusija pasaulyje – viena iš potencialiai turtingiausių šalių. Ji turi 1/6 mūsų planetos sausumos ploto, o savo žemėse – beveik visą Mendelejevo lentelę. Jie gyvena ant pasakiškų turtų.
Šį teiginį patvirtina ir Rusijos milijardierių skaičius ir jų pasakiški suvogti turtai. Tik prieš penkis metus viešai buvo skelbta, kad iš Rusijos išvogta ne mažiau 5 trilijonų dolerių turto. Manome, kad ženkliai daugiau.
Tačiau Rusija nesugeba žmogiškai tvarkytis savo kieme. Jie tiesiog blogi šeimininkai. Ir nors Rusijoje yra kapitalizmas, bet, deja, jis veikia pačia savo šlykščiausia forma, tai yra: kas galingesnis, tas ir turtingesnis. Joje pilnai įteisintas kriminalinio pasaulio mentalitetas. „Pachanas” (tai, vagių žargonu, vyresnysis) žino, ką daro, „šestiorkos” (tai pachano valios vykdytojai) be svarstymų vykdo jo paliepimus.
Priimant šį naratyvą už pagrindą, galima surasti vienintelį teisingą atsakymą, kam V. Putinui karas. Jis jam reikalingas, kad surastų paaiškinimą liaudžiai, t. y. sukurtų mistinį priešą, jog Rusiją kažkas nori užpulti ir sunaikinti. O tai pas juos suprantama gyvuliškai primityviai: jie mus visus išžudys. Tada geriau žudykime mes.
Ir tai V. Putinas daro iš baimės, kad beteisė ir puspadžiu gyvenanti liaudis vis tik gali pradėti mąstyti: o kodėl Rusijoje tiek daug milijardierių, o mes vos pragyvename. Taip jis elgiasi iš baimės. Jis bijo ne NATO. Jis bijo paprastų rusų. Jei nebijotų, jis nebūtų aklinai užblokavęs informacijos iš pasaulio.
Tada logiškas klausimas: o kodėl Vakarų valstybės, turinčios superines technologijas, nesugeba pralaužti V. Putino informacinės blokados.? Ir lai neaiškina, kad tam trūksta techninių galimybių. Kaip SSRS „glušino” radijo balsus iš anapus, o mes vis tiek bent dalį jų girdėjome.
Tik objektyvią informaciją Rusijai ir jos liaudžiai privalo teikti pirmiausia tie, kurie gerai supranta ruso mentalitetą ir, antra, tie teikėjai jokiu būdu neturi būti taip vadinamo praeito šimtmečio 90-jųų metų demokratai. Būtent juos Rusijos liaudis ir tapatina su šalies išvogimu. Ir, deja, tiesos dėlei privalome pripažinti, kad tai žiauri, bet tiesa. Prie Boriso Jelcino Rusija ne tik išsivadavo iš SSRS, bet ši buvo išvogta ir tapo nematytai korumpuota. Būtent tada tam buvo pramintas kelias, kuriuo eidamas V. Putinas ir sukūrė vagių valstybę.
Kalbant apie mūsų kai kurių politikų ir pareigūnų veiksmus ir reagavimą, matosi visiškas to, kas įvyko ir vyksta Rusijoje neišmanymas. Atrodytų paprastas pasakymas: Rusiją reikia sunaikinti. Iš pirmo žvilgsnio ir jausmų sukeltų vaizdų, iš to, ką jie daro Ukrainoje, paveiktas mūsų protas ir visa esybė tam pritaria.
Tačiau susimąstęs pradedi suprasti, kad toks sakymas, tai pylimas vandens ant Putino malūno, nes jis Rusijos liaudžiai tą patį vis kartoja: NATO nori Rusiją sunaikinti. Mūsiškiai, sakydami, kad Ukraina ir mes laimėsime tik tada, kai Rusija bus sunaikinta, kartojame jo mantrą. Ir praktiškai jam pritariame.
Mes privalome kalbėti tik apie Ukrainos pergalę ir apie tai, kad šis karas nereikalingas Rusijai. O kaip gyvens Rusija po Ukrainos pergalės, nuspręs Rusijos žmones. Tai atitiktų mūsų demokratinę orientaciją.
Manau mūsiškiai, labai mėgstantys sureikšminti ekonominių sankcijų Rusijai reikšmę, šiomis dienomis (truputį atšalus) gavo gero šalto dušo. Tai turėjo atsitikti, kai buvo paskelbta, kad Rusijos ekonomika praeitais metais susitraukė tik 2,2 proc., ir pagal TVF prognozes kitais metais gali net truputį ūgtelėti.
Tai įvyko ne tik dėl Rusijos energetikos išteklių ir jų kainų, bet ir dėl pačios kapitalizmo prigimties: žmonės pirmiausia vertina pinigą, ir jei atsiranda galimybė užsidirbti, jie tai ir daro. Tai amoralu. Sutinku. Tačiau žmones taip elgtis skatina įgimtas gobšumo jausmas. O sąžinės graužatį, jei tokia pas ką atsiranda, galima nuraminti, kartais iš tų uždirbtų pinigų kažkiek paaukojant Ukrainai remti.
Skamba ciniškai, bet, deja, tai realybė. Lygiai taip pat ciniškai elgiasi ir nemaža dalis Vakarų politikų, vis žadėdama ir neduodama ginkluotės, arba duodama jos tiek, kad net už juos gėda darosi.
Ta pati pasaka be galo su Rusijos oligarchų turto ir lėšų užšaldymu ir konfiskavimu. Pradžioje vyko keletas parodomųjų akcijų, daugiausia demonstruojant jachtų areštus, o kiek vėliau ir visai nurimo. Dabar jau girdime, kad tų taip garsiai „ištriūbintų” 300 milijardų išvis nerandama.
Tai tie gana gąsdinantys pavyzdžiai, kurie Vakarų vieningumą ir rimtą atsaką kruvinam agresoriui per dažnai paverčia farsu. Juk visiems turi būti aišku, kad ukrainiečiai, kad ir kokie didvyriai bebūtų, patys vieni prieš šią, lai nudriskėlių, bet gana skaitlingą ordą atsilaikys sunkiai. O jei jie neatsilaikys, mes būsime kiti.
Todėl gal laikas baigti plepalus ir rimtai užsiimti darbais? Tik klausimas, ar turime tą sugebančių?
