Dr. Aleksandro Alekseičiko, dažnai vadinamo Lietuvos psichoterapijos tėvu, knygą „Gydyti gyvenimu“ išleido Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institutas. Knygą galima įsigyti knygynuose Vilniuje „Akademinė knyga“, „Eureka“, „Katalikų pasaulis“, jų internetinėse platformose ir internetinėje parduotuvėje Patogupirkti.lt.
Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.
Biblioterapija kaip skaitymas sielai ir dvasiai
Skaitymas. Apibendrinantis, vienijantis, teikiantis vienovę, gydantis, kuriantis vientisus, paveikius vaizdus, kuriuose atsispindi mūsų-mano vidinis ir mano-mūsų bendras ir vientisas išorinis pasaulis. Gaivinantis sielą iš vidaus ir teikiantis dvasios išorėje.
Kaip jau minėjau, kalbėdamas apie savo psichoterapiją, norėčiau parodyti ne tik vientisą, bet ir gydomąjį visos psichoterapijos vaizdą, drauge — paradoksaliai — ir vientisą gydomąjį jos atskirų dalių, sričių vaizdą. Tai įmanoma tik esant jų tiek vidaus, tiek išorės vienybei. „Krikštas“ vandeniu ir dvasia. Dvasia ir siela. Dalyvaujant tikėjimui.
Ir tuomet, net ir dėstant taip trumpai, bet akivaizdžiai veikiant sielai ir dvasiai, ši psichoterapijos sritis įgauna savarankiško vientisumo ir paveikumo, tuo atspindėdama visos psichoterapijos sistemos vienovę, viso santykių komplekso „psichoterapija-psichoterapeutas-psichoterapijos priemonės-pacientas“ vienovę.
Biblioterapija (BT) šiuo atžvilgiu — ypač dėkingas, ryškus pavyzdys. Mūsų įprastame, stresų kupiname, patogeniškame, liguistame pasaulyje ir skaitymas yra patogeniškas. Jis ne tiek skatina mūsų atskirų procesų, mūsų individualybės, mūsų bendruomenių vientisumą, bet ir labiau išryškina ir įtvirtina ribas. Vis daugiau sužinome. Dažniausiai apie įvairias gyvenimo detales, dalis, apie atskirus procesus. Tai atskirybių žinojimas. Žinojimas, atskiriantis mus nuo bendro žinojimo. Nuo žinojimo kartu, nuo su-si-žinojimo. Tai žinios, kurios mus tolina vieną nuo kito. Net ir nuo savęs. Nuo bendro žinojimo apie save. Nuo žinojimo, kuris mūsų vidinį pasaulį jungia į vienovę, į vaizdinį, į tapatybę. Nuo žinios apie išorinį pasaulį kaip vienovę.
Vis daugiau sužinome apie ligas ir beveik nieko — apie sveikatą…
Tačiau eikime arčiau prie mūsų temos. Vis daugiau sužinome apie ligas ir beveik nieko — apie sveikatą… Vis plačiau — apie ligų priežastis ir beveik nieko apie sveikimą… Kalbame apie neapykantos, bet ne apie meilės ir draugystės priežastis… Vis daugiau žinome apie „gėrio ir blogio pažinimo medį“… Bet faktiškai — apie blogio pažinimą…
Biblioterapija — gydomasis ir gydantis skaitymas. Kodėl? Nes tai skaitymas ne dėl žinojimo, nors kai kurios žinios ligoniams nepaprastai svarbios. Greičiau tai skaitymas sielai ir dvasiai, tiesai, kelionei…
Tad pažvelkime į BT kaip į gydomąjį ir gydantį skaitymą per dvasingumą, kurį randame Ivano Iljino, žodžio meistro, mąstytojo, rašytojo, skaitytojo, visuomenės veikėjo, raštuose.
„Kaip atsirado, kaip subrendo tai, kas parašyta?
Kažkas gyveno, mylėjo, kentėjo ir džiaugėsi; stebėjo, galvojo, troško — patyrė viltį ir neviltį. Ir panoro papasakoti apie kažką, kas mums visiems svarbu, ką mums būtina dvasiškai pamatyti, pajusti, apmąstyti ir suvokti. Vadinasi, ką nors reikšminga apie kažką svarbaus ir vertingo. Ir štai jis leidžiasi ieškoti tinkamų vaizdinių, aiškių ir gilių minčių, tikslių žodžių. Tai buvo nelengva, pavykdavo ne iš karto ir ne visada.
Atsakomybę jaučiantis rašytojas brandina savo knygą ilgai, ištisais metais, kartais net visą gyvenimą, nesiskirdamas su ja nei dieną, nei naktį; atiduoda jai geriausias savo jėgas, savo įkvėpimo valandas, „serga“ jos tema ir „gydosi“ rašydamas. Ieško tuo pat metu ir tiesos, ir grožio, ir „tikslumo“ (pasak A. Puškino), ir tinkamo stiliaus, ir tinkamo ritmo; ir visa tai tam, kad neiškraipydamas papasakotų, ką regėjęs širdimi…“
„Ir štai mes, skaitytojai, imamės šios knygos. Prieš mus — jausmų, įžvalgų, idėjų, vaizdų, valios pliūpsnių, raginimų, įrodymų sankaupa, ištisas dvasios statinys (paryškinta mano — A. A.), kuris mums pateikiamas ne atvirai, o tarsi užšifruotas. Jis glūdi už tų juodų negyvų kabliukų, už visiems žinomų, nuzulintų žodžių, už visiems suprantamų vaizdinių, už abstrakčių sąvokų. Gyvenimą, ryškumą, jėgą, prasmę, dvasią — visa tai iš tenai privalo ištraukti pats skaitytojas. Jis turi atkurti sau tai, ką sutvėrė autorius…“
„Tikrasis skaitymas — tai savotiška meninė aiškiaregystė.“[1]
Tikiuosi, dauguma skaitytojų ne vien suprato, bet ir suvokė, priėmė kaip dovaną akivaizdų, gana tikslų, teisingą, gyvą, dvasingą paveikslą — štai netikras, suskaidytas, į atskirumus pabiręs ir mus į dalis trupinantis skaitymas, o greta — tikrasis skaitymas, vienijantis mūsų pojūčius, jausmus, potraukius, atmintį, mintis, valią į vientisus ir gydančius vaizdinius, tokius, kurie daro mus pačiais savimi ir grąžina mums mus pačius… Tampame mūsų kalbos, kultūros, mūsų visuomenės žmonėmis… I.Iljino žmonėmis. Susijusiais su juo giminystės ryšiais. Jo giminaičiais… Mes ne pasyviai mąstėme jo žodžius, bet sau ir savyje atkūrėme tai, ką sukūrė autorius. Ir išgyvenome ne kokią nors mistinę būseną, o realią, naudingą, mus keičiančią aiškiaregystę ir ją įsisavinome. Ir sieloje pajutome vienovės šilumą, kuri leidžia įžvelgti dvasingumą. Ir jau ne tik mūsų autoriaus, jo vaizdinių dvasingumą, bet ir jį patį kaip dalį mano „Aš“. „Aš“, „Mes“ netapome Ivano Iljino dalimi; mes įgijome dalį, dėl kurios tapome vieningesni, vientisesni. Nes ta „dalis“ sau, savyje, kitiems yra vientisa. Ir skleidžia tą vientisumą, dovanoja, veikia, teikia malonę, daro gera…
Kaip šituo skaitydamas gali užsiimti kiekvienas psichoterapeutas ir net pats pacientas? Vaizdingai tariant, galima pasiremti jau pažįstama aforizmų sistema: raidė marina — žodis gaivina (nes žodis — jau raidžių vienovė, jau vaizdas…). Knyga marina — tikėjimas gaivina (knyga marina, jeigu ji — pirmoje vietoje, pirmiau žmogaus, jeigu žmogus virsta „knygium“, „fariziejum“, tuo, kam Knyga tampa įstatymu). Geriau vieną kartą perskaityti, negu šimtą kartų pagalvoti. Geriau vieną kartą perskaityti kūrėją, negu šimtą kartų — informatorių. Geriau vieną kartą perskaityti dėl svarbaus reikalo, negu šimtą kartų — tam, kad žinotum. Geriau vieną kartą perskaityti kitam, negu šimtą kartų — sau. Geriau vieną kartą perskaityti sielai ir su siela, negu šimtą kartų — bedvasiškai. Geriau vieną kartą parašyti, negu šimtą kartų perskaityti.
Tiesa — tai išraiška to, kas yra, o ne pati tikrovė. Tiesa — ne žodžiai, o veiksmas. Tiesa ir tikrovė visiškai sutapo tik kartą per visą istoriją — Kristuje.
Tačiau kaip vaizdams, skaitomiems literatūros vaizdiniams, dar tiksliau — meninio žodžio vaizdiniams suteikti paveikumo, gydomosios galios? Kadaise „Psichoterapijos vadovui“ rašytame skyriuje apie biblioterapiją šitai išdėsčiau gana knygiškai, sistemiškai. Dabar norėčiau pasidalyti patirtimi, daugiausia sielos ir dvasine. Galima to siekti, kaip jau esu daręs, pasitelkus pagrindines biblioterapijos sąvokas, esmingiausius reiškinius: Žodį, Kalbą, Knygą, Literatūrą, Kūrybą. „Raktiniai“, „šerdies“ žodžiai, nedaugelis žodžių, ant kurių laikosi pasaulis ir žmogus… (Pabaigoje pateikiu gana platų sąrašą tokių žodžių, žodžių vaizdinių, žodžių, kurie egzistavo nuo pradžių greta to, Dievo turėto Žodžio, kuriais Dievas kalbėjo su Adomu ir Ieva, žodžių, šaknimis siekiančių tas amžių glūdumas.)
Skaitant tokių žodžių gali pasitaikyti labai nedaug. Tačiau jie būtini. Dažnai kaip tik nuo jų prasideda gijimas, vienovė, pilnatvė, vientisumas, persmelkiantys pojūčius, jausmus, mintis, troškimus, sielą. Ties tais esmingaisiais žodžiais pacientui būtina stabtelti tarsi prie bažnyčios slenksčio. Neretai be pagalbininko, psichoterapeuto žmogus nepajėgus tai padaryti. Pa-būti prie to žodžio. Pabūti su juo. Pagyventi… „Nuo aušros iki saulėlydžio…“
Taip, pavyzdžiui, kaip Intensyviame Terapiniame Tikėjime gyvenome su žodžiu „ėjimas-iš-proto“. Ne vienatvėje, o su žodžio, minties autorium… Taip dabar galima stabtelti, pabūti, pagyventi su žodžiu „knyga“. Pirmoji knyga, Svarbiausioji knyga, Visų knygų motina — Biblija. Ji per amžius gyvavo žodžiuose. Egzistavo lūpose, ją pasakojusiose vis iš naujo. Gyvai… Ji teikia mums galimybę gyventi ne nuo gimimo iki mirties, o nuo Adomo iki Paskutinio teismo… Tai tokia Knyga…
Pirmoji knyga, Svarbiausioji knyga, Visų knygų motina — Biblija. Ji per amžius gyvavo žodžiuose.
Pamenu kitados girdėtą istoriją. Šv. Joanas iš Kronštato viename pamoksle buvo supeiktas, kad jis tikįs, esą banginis prarijo Joną, nors mokslas nustatė — banginių gerklė tokia siaura, kad jis maitinasi tik planktonu… Pasakojama, kad jis atsakė: „Žinote, Biblija — tokia knyga, kad jei ten būtų parašyta, kad Jona prarijo banginį, aš nesuabejočiau!“ Nemažai knygų ar jų skyrių kai kuriomis aplinkybėmis gali žmogų veikti panašiai.
Negaliu susilaikyti neprisiminęs garsaus posakio: į rusų poeziją galima patekti vos dviem eilutėmis. Ir sunku neprisiminti tokių dviejų eilučių, tarkim, parašytų Boriso Sluckio:
Buvau, gyvenau tame kare.
Dabar karas gyvena manyje.[2]
Prie kokių knygų pastaruoju metu dažniausiai apsistoju su savo ligoniais, norėdamas „šiuolaikiniam“ pacientui suteikti blaivumo, pagyvinti, sudvasinti jį? Nelengva rinktis iš mano viso keturiasdešimties metų „biblioreceptariumo“, kuriame — dvidešimt skyrių ir daugiau kaip du šimtai gydomųjų knygų… Net jeigu paliksime nuošalyje klasifikacijas — literatūros, asmenybių, gyvenimo laikotarpių, ligų. Trumpajame biblioreceptariume, ko gero, liktų penki skyriai: medicinos, specialus psichoterapijos, populiarus mokslinis psichoterapijos, religijos ir filosofijos.
[1] Иван Ильин. Я вглядываюсь в жизнь. Москва, 2000.
[2] Pažodinis vertimas.
